Tai spontaniška, ekstatiška, vitališka ir kreatyvi būsena. Tai kova su sarkofagiška amžinybe, totaliuoju idealumu, schematiškąja proto geometrija, mašineriškuoju neurotiškai, iliuziškai tiksliu linijiškumu. Fluxus tai viso labo tik žaidimas. Tačiau žaidimas turi ne tik pramogavimo, bet ir tam tikrą ontologinę prasmę. Žaidžiantis žmogus yra iš esmės, jis teigia ir steigia save esamybėje. Žaidimas šalia kitų privalumų pasižymi provokacija. Šios provokacijos suvoktinos kaip tam tikros atsivėrimų galimybės. Tikrovė ne tik linkusi slėptis, bet nuolat mus visaip provokuoja. Aletheja nuolat aptinkama kasdienybės aikštėse, skveruose, kavinėse, prieangiuose, laukiamuosiuose. Ją pamato nustebusieji ir nusivylusieji, žaidžiantys ir pokštaujantys. Kasdienybė, kaip ekstatiškoji tikrovės dalis, kupina nuolatinių, nenuspėjamų, nereglamentuotų provokacijų. Provokacijų nederėtų absoliučiai tapatinti tik su ekscesais.
|
Chuliganizmas ne visada pasižymi žaidybine laisve, tai turi visa neigiančio aklo maišto, destrukcijos. Ekscesai mūsų kasdienybėje gana greitai virsta masinėmis sensacijomis, gandų kūrimo mašinomis, anonimiškomis batalijomis. Provokuojantis gali būti poelgis, kuris išlaisvina standartinę situaciją, leidžia atsirasti pasionarumui. Mūsų kasdienybė standartiška, unifikuota, vangi ir cikliškai besikartojanti, todėl jai reikalingas provokuojantis elgesys. Provokuojantis gali būti mąstymas, kuris nedvelkia jokiomis visažinystėmis, nesiūlo pigios tiesos, o provokuoja įvairiausius kitoniškumus, teikia metaforas, siūlo nestandartines alternatyvas, primena tai, kas, regis, savaime suprantama, bet dažnam tai, regis, nebeįmanoma. Provokuojantis mąstymas būtinas, kad mūsų neužliūliuotų žargonu virtusios tezės, sąvokos, neologizmai. Provokuojantis mąstymas būtinas, kad mes taptume ne tik paveikūs, bet ir veikiantys, ne tik vartojantys, bet ir kuriantys. Mąstymas yra veikla, pati kasdieniškiausia veikla. Mąstymas kasdienybėje patiria daugybę nutikimų, daugybę provokacijų. Visa tai keičia patį mąstymą, verčia keisti intencijas, susilaikyti nuo skubotų sprendimų, verčia paimti į skliaustus, regis, labai banalias situacijas, pasikartojančius, visuotinai nereikšmingus įvykius. Kasdienybės srautas neretai įmeta į tas situacijas, kurios priverčia mus pačius keistis, keisti tai, ką neseniai laikėme nekintamu. Kasdienybės praxis virsta misterijomis, kuriose intensyviai dalyvaujame.
|
Labai dažnai tariame sau, kad tai ne mums, tai mūsų nepalies, tai su mumis neturi nieko bendro. Bet tai, Blanchot, Nancy, Lingo kalba šnekant, mus kaip tik ir sieja. Mus sieja svetimybe paremtos komunikacijos. Gyvename toje erdvėje, veikiame tuose plotuose, sąveikaujame tuose vektoriuose, kurie mums svetimi. Savame pasaulyje esame įkūnyti, pririšti, sutramdyti. Paradoksalu, bet ten mūsų pačių tarsi nėra. Miesto iškūnyta, sublimuota erdvė yra svetima, bet kaip tik tokioje erdvėje įmanomi netikėtumai, blyksniai, atsivėrimai, nušvitimai. Svetimoje erdvėje kūnas patiria tas sąveikas, kurios savoje erdvėje nefiksuojamos. Susitikti galima kažkur išėjus, patirti galima kažkam atsivėrus. Situacijų komunikacinis ekstremalumas verčia, skatina mus sąveikauti netradiciškai. Tradicija įkalina, savumas įvietina, patikimumas padaro mus pasyvius. Čia negali būti žaismės ir netikėtumų, čia viskas kartojasi, stabarėja, užsisklendžia. Mirtis yra pati stabiliausia ir pati patikimiausia būsena. Gyvavimas šiame pasaulyje yra rizikingas. Kasdienybė yra pati rizikingiausia zona. Visa tai tam, kuris bijo ir nejaučia, nemąsto ir nepasitiki, laukia ir neveikia. Mes siekiame garantijų, bet jos atima mūsų aktyvumą, apvagia mūsų pirmapradiškumą. Pirminės erdvės ir pirminės akistatos gali slypėti ne tik egzotikoje, archaikoje, tropikuose ar vandenynų gelmėse, jos blyksi mūsų išvaikščiotuose miestuose, išlauktose stotyse, išskaitytose afišose. Tai provokuoja, bet jokiu būdu nenualina mūsų.
Vakaro monotonišką prietemą visuotiniame prieškalėdiniame snūduriavime pagyvina ritmiški, tačiau iš pirmo žvilgsnio monotoniški garsai. Jaunimo technodiskoteka pačiame įkarštyje. Čia viskas apibrėžta, aišku, patikima, visko pakanka. Šiame sambūryje anonimiškai, be įsipareigojimų susisiejama per transpersonalinę, ritmingai vibruojančią muzikinę erdvę. Čia, šioje erdvėje, intuityviai tikimasi surasti tuos pirminius garsus, kurie sugriauna racionalųjį sociumą, ištrina visa kita, kas nesusiję su manimi pačiu, mano įnoriais, įgeidžiais. Šie keli pirmapradžiai, tarsi patikimi garsai leidžia užčiuopti neaiškų ego, nubrėžti punktyriškus savųjų intencijų kontūrus. Čia visi savi, sujungti svaigulio, gaudesio, judesio. Anonimiška, abstrakti jungtis teikia atpalaiduojantį patikimumą. Čia, regis, jau nieko negali nutikti. Staiga į savą, supervitališką, jaunacentrišką erdvę ateina kiti, svetimi, vyresnio amžiaus žmonės. Jie nieko nesiekia, jie nori pabūti, pašokti, pajusti tai, kas čia vyksta. Negalima būtų teigti, kad amžius yra labiausiai trikdantis faktorius. Juk ir čia retkarčiais atklysta kitos amžiaus grupės komunikantų, komersantų, ieškančių nestandartinės patirties, bohemos atstovų, žilstelėjusiomis galvomis, beviltiškai bandančių išsaugoti amžinąją paauglystę. Bet šį kartą, šį vakarą atklysta visai kiti, radikaliai kiti: kostiumuoti subjektai, neaiškios paskirties agentai, neidentifikuoti signifikantai, neaiškių tikslų siekiantys, neaiškias užduotis vykdantys aktantai. Išoriškai ši erdvė niekaip nepakinta. Muzika nesulėtėja, dalyvių reakcija nevirsta neigimu, nepriėmimu. Tačiau tai tik išorinio elgesio duomenys. Jaunimas apimtas šoko. Jie išprovokuoti šio vakaro įsibrovėlių, kurie sugriovė jų pačių nusistatytą, numatytą galutinę tvarką. Jie atsidūrė tarp tų ir šalia tų, su kuriais neturėtų būti, kuriems čia tarsi nėra palikta vietos. Įsibrovėliai nieko nenori keisti, jie net nesitiki didesnio nei įprasta dėmesio. Jie net nelaiko tai egzotika. Tai viso labo linksmas pokštas, spontaniškas poelgis, kuriuo nesiekiama nieko sutrikdyti, įžeisti, supykdyti. Jaunacentriškas pasitikėjimas išnyksta, jų veiduose matyti sumišimas, pasimetimas. Bet tai trunka neilgai.
Jaunimo centristiniu požiūriu senimas, vyresni negali sukelti maišto, nes tai paties jaunimo prerogatyva. Kiti, vyresni pasmerkti įvedinėti, palaikyti tvarką, prižiūrėti, saugoti, tramdyti maištininkus. Ypač jei tai akademinės terpės atstovai. Jų sritis didaktika, statika, tramdymas, represijos. Jų socialinis statusas to neleis padaryti, jų socialinės kaukės nenusiimtinos. Iš jų nieko provokatyvaus net negalima tikėtis. Vieno vakaro nuotykis ir nesiekia nieko griauti, nieko įrodyti. Spontaniškas žaismas, pokštas, aktyvumo protrūkis, ironiškas požiūris tėra tik fragmentiška provokacija. Tai itin retai pasitaikanti išimtis. Technocentriškas jaunimas nori kvieti sensacijas fiksuojančią televiziją, kad tas įvykis būtų paskelbtas kaip ekscesas. Bet tai net nėra ekscesas, nes tai gali nutikti ir nutinka daugybę kartų kitur ir kitaip, visa tai nesikartoja. Besišypsantys, glamonėjantys, kuždantys vienas kitam individai stoja į nenumatytą akistatą su šiais atklydėliais, marginalais, niekuo su jais nesusietais žmonėmis.
Kas gali nutikti vangumą pamėgusiame mieste rugsėjo pavakarę? Gatvės samprata ir semantika labai dažnai suvokiamos vien negatyviai. Namų patikimą uždarumą pamėgę miestelėnai anksti vakare apleidžia gatves. Gatvei suteikiama, perkeliama neigiama emocinė iškrova. Moralės atžvilgiu gatvė virsta blogybių arena, neigiamybių erdve. Anoniminis, viešasis gatvės landšaftas baugina standartinį namų saugumą pamėgusiuosius. Kasdienėje komunikacijoje gatvė yra neišvengiama sąveikos dalis. Be gatvės nėra miesto, be gatvės nėra atviros komunikacijos, kultūros dinamikos, viešosios erdvės. Viešuma akivaizdžiausiai pasireiškia gatvėje, kur pastoviai įmanomi mobilumas, dinamika, atsitiktinumas. Kasdienybė suverta, sukurta iš daugybės minimalių, fragmentiškų ekstatinių atsitiktinumų, trumpalaikių, čia ir dabar vykstančių sąveikų. Kasdieniai atsitiktinumai įmanomi anapus visuotinių sensacijų ar siaurai, publicistiškai suprantamų įvykių. Tai, kas nutinka kasdienybės atokioje gatvės erdvėje rugsėjo pavakarę, yra likimo žaismas.
|
Laukiant, kol užsidegs žalia šviesoforo šviesa, kol bus galima skubiai pereiti anapus, žvilgčiojama aplink. Du teismų pastatus skiria siaura dvipusiam eismui skirta asfaltuota gatvė. Penkių jaunų žmonių kolona kerta šią gatvę. Du policininkai ir du nuteistieji sukabinti grandinėmis, penktasis atlieka vedlio, vadybininko funkciją. Jų eisena per šią siaurą gatvę trunka vos kelias akimirkas. Tai neturi nieko iššaukiančio, nieko tokio, kas ką nors sutrikdytų. Daugybės praeivių kasdienė atmintis viso to net neužfiksuoja. Ką galima pastebėti, ką galima išskirti šioje keistoje eisenoje? Juos sieja ritmas, eigastis, kryptis. Jie visi sujungti amžiaus, vietos, likimo, atsitiktinumo. Jie neturi nieko bendro, nes vieni yra nuteistieji, o kiti lydintieji. Vieni uniformuoti, kiti civiliais rūbais. Jie net nepasako vienas kitam jokio žodžio kirsdami šią siaurą gatvę. Pavakario saulė apšviečia jų jaunus veidus, antrankius, kelią, kur jie kerta gatvę. Likimas žaidžia šiais žmonėmis. Banalu kalbėti apie tai, jog ši eisena yra simbolinė mūsų tikrovės išraiška, mūsų niūrios kasdienybės atspindys, jog tai tipiška situacija, banalu ir kartu labai patogu reikšti niekuo neįpareigojančią, pseudosentimentalią užuojautą suimtiesiems, nuteistiesiems. Jie psichologiniu požiūriu atsidūrė ne toje vietoje ar ne tuo laiku. Jie likimo įkaitai, aplinkybių aukos. Juos jungia spindintys nerūdijantys antrankiai. Ši nerūdijanti jungtis, dviprasmiška konjunkcija rodo visai kitą sąsają. Nusikaltėliai ir policininkai viso labo tik socialinės erdvės aktoriai. Jie privalo elgtis pagal numatytą sociumo struktūrų scenarijų. Racionali teisėsauga ir teisėtvarka turi savus kasdienybės spektaklius, į kuriuos įtraukta visa aplinka. Mus valdo socialinių spektaklių užsakovai, teatrališkai demonstruojantys savo galias. Ši eisena turėtų liudyti teisingumu pagrįstą neklystamumą, tačiau tai tebūtų ne visas šio reginio vaizdas. Nerūdijantys antrankiai, atsispindintys rugsėjo pavakarės saulėje, rodo, jog šie socialiniai aktoriai tėra tik dviejų tarpusavyje suaugusių socialinių struktūrų delegatai. Šių struktūrų delegatų eisena rodo tariamą tvarką. Jų elgesio struktūra nėra autentiška, ši eisena yra visiškai uniformuoto, nuasmeninto elgesio išraiška. Jų kūnams atimta teisė į asmeniškumą, jų rolėms stinga išraiškos. Priverstinė komunikacija valdo jų gestus, judesius, palinkimus, žingsnius, mirktelėjimus, atsigręžimus, raumenų susitraukimus. Neurotiškas tvarkingumas slepia asmeninę neviltį, rūbai saugo baimingų naktų tvaiką, melsva uniforma slepia žmogišką nuovargį. Pasmerktųjų teisingumui akių dugne slypi pasyvus atsidavimams suspenduotai ateičiai. Uniforma negali paslėpti žmogaus egzistencijos. Iškvėpinti rūbai neuždengia ir neištirpdo kančios tvaiko.
Fluksus apima ne tik meninius sąjūdžius, bet jis yra ir kasdienybės misterijos dalis. Per kasdienybės ritualus, apeigas mus atakuoja, įtakoja, provokuoja gausybė įvykių ir akistatų. Tai galbūt neturi nieko vertingo, tradiciško, akademiško, išliekančio, bet tai kaip tik yra šių įvykių privalumas. Provokacijos paverčia mūsų gyvenimą vita activa, akcijomis, o ne fiziologinėmis reakcijomis. Fluksus provokuoja stebėti ir stebėtis, kasdieniame parastume surasti ir suprasti nuostabos kupinus dalykus. Šios provokacijos skatina prisiminti Hėrakleito vaikaujantį vaiką, dėstantį akmenukus ant jūros kranto. Tai pati kasdieniškiausia veikla, tačiau prisiminus Heideggerį, visa tai nėra nekaltas žaidimas. Mačiūnas ir jo inicijuotas sąjūdis išjudina, prikelia, priverčia pabusti įvairiausius mentaloidus. Žmogus yra gyvas ir gyvuojantis, jautrus ir jaučiantis, priimantis ir perteikiantis. Mus valdo ne tik aksiominė logika, bet ir efemeriškai trumpos emocinio aktyvumo akimirkos, trumpalaikiai insaitai. Mačiūno žaidimai kupini provokatyvių užuominų, kūrybinių iniciatyvų, netradicinių proveržių, ekstatiškų pasireiškimų aistrų sferoje. Žaidžiantis tikrove žmogus atsiveria pasauliui, stovėdamas kasdienybės sankryžoje, jis įsitraukia į tai, kas yra aplink jį. Žaisdamas žmogus palieka privilegijuotą racionalumą, kaip vyrėlesnis žmogus palieka už durų savo amžiaus patirtį patekęs į jaunacentrinį pasilinksminimo vakarėlį. Prezidentas, grojantis muzikos instrumentu oficialiame priėmime, akademinės institucjos vadovas, atsisakęs tradicinės uniformos, profesorius, atsidūręs naktinio gyvenimo siautulyje, visi jie žaidžia. Žaisdami jie tarsi siūlo būti čia ir dabar, pasilikti žaismingoje dabartyje, atsisakyti granitinės, tačiau šaltos amžinybės. Eseistai, perkuriantys negyvą filosofinę kalbą, filosofai, įsiveržę į marginalines sritis, štai tikri žaidėjai. Priimkime ne amžinybę, o spontaniškąją ir kūrybingąją dabartį, atsiverkime pasaulio įvairovei, šviesos blyksniams kasdienybės fragmentiškume.
