Vigmantas Butkus Pabiros pastabos apie poeziją ir nepoeziją Šiauliuose ir Šiaulių krašte

Turint omeny visas pastaraisiais metais taip gausiai (ypač „Saulės deltos“) leidžiamas šiauliečių bei žmonių iš aplinkinių rajonų eilėraščių knygas, itin aktualus darosi rašančiųjų kultūrinio statuso apibrėžimas. Kokiomis trajektorijomis meninėje bei kultūrinėje Šiaulių regiono erdvėje skleidžiasi eiliuojančiųjų tekstai? Ar šios trajektorijos atveria naujas perspektyvas (kaip, pavyzdžiui, ne vienas vizualinių, muzikinių menų projektas, įgyvendinamas Šiauliuose), ar tik prisideda prie bet kokių novacijų stabdymo per kultūriškai nevaisingo tradicionalizmo tiražavimą? Mat provincijos literatūrinėje terpėje yra ypatingai gaji nuostata, jog egzistuoja kažkoks idealus, invariantiškas ir, be abejonės, laiko tėkmei nepavaldus eilėraščio modelis, į kurį neva privalu orientuotis, kurio neva reikia siekti. Na o desperatiški bandymai jį realizuoti, paprastai paverčia “idealųjį” modelį baisiausiu fantomu, diktatoriumi, įkalinančiu eilėraščio formą, sukaustančiu poetinę kalbą įsisenėjusių prasmių ir konotacijų grandinėmis:
O Angele, o mano Sarge,
Kaip gera, kad esi kartu
Beeinant man per žemę vargią
Slidžiu gyvenimo lieptu
(iš J. S. knygos)
„Lieptu“ pakeiskime į „keliu“ ir turėsime absoliučiai šablonišką banalybę, vertą nebent kokio LTV sveikinimų koncerto repertuaro.
Tokiu braižu dažniausiai ir rašo vadinamieji literatai. Tai literatūriškumo fenomenas, kuomet it kokio užsispyrusio alchemiko dirbtuvėse vis mėginama ir mėginama klonuoti maironį, baironą ar pan. Literatūra gaminama iš literatūros, tačiau ne postmoderniąja ostrauskiška ar faulziška prasme, bet tiesiogiai – tiesmukai:
Jie už laisvę čia krito, –
Ošia šilas gūdus.
Čia tėvų mūsų žemė –
Čia ji buvo ir bus!
(iš D. A. knygos)
Taip atsiranda daug knygomis „įformintos“ rašliavos, klaikių beskonybių, dešimtmečių pelėsiais atsiduodančios eiliakalystės, tiesiog grafomanijos. Akis badyte bado simptomai ligos, kurią galima pavadinti literatūriniu infantilizmu, Šiauliuose ir aplink juos turinčiu begalę atmainų: pvz., „kaip Salomėja Nėris“, „kaip Brazdžionis“, „kaip Jeseninas“… Didžiulis autentiškumo deficitas imamas dangstyti suprofanuotais tradiciniais poetizmais („Lietuva brangi – rūta žalioji“ – iš Z. B. knygos) arba akivaizdžiais, su grožine literatūra nieko bendra neturinčiais svaičiojimais:
Mano siela rami, ori.
Priešui maištinga. Ji
bočių tiesiam kely.
Tai mano gyvenimo
viltis šviesi.
(iš V. B. „poezijos“)
Visa jėga tebeveikia „pirmosios kartos nuo žagrės“ sindromas, bet vargas – jis nė iš tolo nebėra kūrybiškai sublimuojamas. Iš kišenių ir eilėraščių kyšo ne daiktiška ir jau vien tuo savo daiktiškumu paveiki „žagrės rankena“, o salsvas lituanistinis, žurnalistinis ar teatralinis-deklamacinis filologizmas, eliminuojantis tikrumą, distiliuojantis bei sterilizuojantis pasaulį. Sakykim, L. A. savo knygoje rašo:
Pasiilgstam žalio javo,
Tų brydžių
Per pievas.
[…]
Artojais gimę,
Vis į kaimą žiūrim.
Nešame artojo žymę.
Gera, kad ją turim.
Tikrumą eliminuoja skolinta ir jau spėjusi pasenti leksika, intonacija, melodika, skolinti ir jau pasenę (t. y. ne kūrybiniame aktyve, o profesiniame filologiniame pasyve tefunkcionuojantys) motyvai, įvaizdžiai, vertės, ateinantys iš marcinkevičiškos stilistikos, kurią galima pademonstruoti kad ir šiais poeto žodžiais: „pasiilgau arklio“. Tik va: poeto arklys buvo, lieka ir turbūt liks tikras, gyvastingas, o L. A. „žalias javas“, „brydė“ ar „pieva“ pačia savo esme yra lyg vaškiniai, atvirukiški – dėl to, kad antriniai, antrinės (literatūriškos) realybės pagimdyti.
Orientacija į praeitį, į praeities poeziją, dabar leidžiant poezijos knygas, matyt, pateisintina tik išskirtiniais atvejais. Turiu galvoje V. Rimkaus eilių rinkinį „Jaunystės meilė ir kova“ bei kelias J. V. Nistelio knygas. V. Rimkaus rinkinys atskleidžia etnografinę ir mentalinę tremties ir tremtinio dalios autentiką, kuri gali būti įdomi tiek literatūros istorikams, besidomintiems rezistencinės poezijos specifika, tiek istorikams ar etnologams, norintiems pajusti pasipriešinimo laikų dvasią. Ilgus metus „į stalčių“ rašyta J. V. Nistelio (1922–1986) poezija, manyčiau, yra fenomenas ne tik Šiaulių literatūrinėje terpėje. Žinoma, ją reikėtų vertinti kompleksiškai, tolygiai įsiskaitant ir į tekstus, ir į kontekstą, aktualizuojant paties autoriaus laikyseną kaip anuomet kultūrologiškai itin prasmingą savo kūrybinio kitoniškumo demonstraciją, kaip vidinę laisvę… braidyti po čežančius, iš Rilkės dangaus sodų pribirusius lapus (eil. „R. M. Rilkei“). Lieka tikėtis, jog J. V. Nistelio poezija tebelaukia ir savojo tyrinėtojo: atidaus aiškintojo ir interpretatoriaus.
Simptomišku laikyčiau faktą, kad tarp nedaugelio tų Šiauliuose ir Šiaulių krašte eiles rašančių žmonių, kuriuos jų knygos įpareigotų vadinti ne literatais, o poetais, yra ir du žinomi dailininkai: E. Juchnevičius bei P. Rakštikas. Matyt, pastarieji, pripratę prie spalva ar linija kuriamų vaizdų, nejaučia išankstinės sakralios pagarbos žodžiui – didžiulio nacionalinės poezijos tradicijų slėgimo, su žodžiu elgiasi it su pirmapradžiu dar neįprasmintu ženklu, jų laikomu labiau asmenine psichologine, o ne visuomenine savastimi. Dėl šios priežasties net kai kurios stiprios jų eilės (ypač P. Rakštiko) labai dažnai primena impulsyvius eskizus, dienoraštiškai adresuotus sau pačiam, ar „medžiagą“ eilėraščiams, ties kuria filologiškų nuostatų kūrėjas dar gerokai paplušėtų, gludindamas ir skaidrindamas išraišką. Tiesa, eilėraščių eskiziškumas pats savaime nėra nei yda, nei teigiamybė. Kaip ir išbaigtumas.
Mokėjimas pasiekti poetinės išraiškos išbaigtumą, t. y. mokėjimas „daryti eiles“ irgi gali lengvai pakišti koją. Tuomet vietoj gyvo eilėraščio regim taisyklingą ir skaidrią, bet šaltą ir nejudrią konstrukciją (pvz., S. Bulzgio sonetų vainikas „Pavirstam liepsną puolančiais drugiais“, kai kurie P. Balčiūno, M. Glinsko, J. Jaro, J. Jovaišaitės, M. Jurgelevičienės, V. Kirkučio, O. Mikalauskienės eilėraščiai).
Nesistengiant maksimaliai objektyvizuoti vertinimo, galima būtų išskirti kelis, mano nuomone, įdomiausius ir originaliausius Šiauliuose, Šiaulių regione gyvenančius ir kuriančius autorius, kurie rašo, parafrazuojant vieną žinomą literatūrologą, jei ir ne rytdienos, tai bent jau tikrai ne vakardienos poeziją. Ir, – pridursiu, – kurie neiškrinta iš bendro šiuolaikinės lietuvių poezijos konteksto, nors ir neprasimušdami į pirmuosius jos ešalonus.
Visų pirma norėčiau paminėti pernykštę R. Šileikos knygą „Metraščiai“ – moderniai foto/fakto-grafiškai stilizuotą, bet paprastą ir įtaigų pasakojimą apie paprastus Lietuvos provincijos istorijos ir šiandienos reikalus. Deja, R. Šileika iš radviliškiečio pasidarė vilnietis, ir nebežinau, ar galiu jį čia linksniuoti kaip Šiaulių aplinkos žmogų, ar ne. Taipogi pernai netikėtą eilėraščių proza knygą „Veidrodžiai altoriuje“ išleido V. Kirkutis, prabildamas naujomis, „Atotakų“ autoriui lyg ir nebūdingomis stilistinėmis bei prasminėmis intonacijomis. Jos nežymiai šlubuoja, bet sugebėjimas keistis, atsinaujinti, nustebinti, be jokios abejonės, yra profesionalumo, nesumeluoto kūrybiškumo ženklas.
Savaip unikalūs M. Jurgelevičienės bei E. Juchnevičiaus eilėraščiai. Pirmoji dažniausiai užliūliuoja paveikiu, tyčia monotonizuotu ir gal kiek ritualizuotu šnekėjimu, efemeriškomis, neįkyriai feministiškomis paslaptimis; antrasis supurto drastiškais vaizdais, užspaudžia visa sunkiasvorių eilučių jėga, priversdamas skaitantįjį ne juokais įsitempti, mobilizuotis.
Jau dvylika metų po knygos „Žiburio brydė“ kažkodėl tyli P. Balčiūnas. Lyg klaustų: ar tik netampa Šiaulių padangėje – „šitame svetimųjų mieste“ (P. Balčiūnas) tokia tyla iškalbingesnė už įkyrų foninį margaspalvio literatų pulko keliamą triukšmą?


Daugiau apie autorių:

Vardas, pavardė: VIGMANTAS BUTKUS
Gimimo data ir vieta: 1965-03-12, Užventis, Kelmės raj.
Darbo adresas: Šiaulių universitetas, Humanitarinis fakultetas, Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėjas, docentas
Darbovietė: Šiaulių universitetas, Literatūros istorijos ir teorijos katedra, P. Višinskio g. 38, Šiauliai LT-5400. Tel. (8*41) 595786. El. paštas llk_vedejas@hu.su.lt, lietlitkat@hu.su.lt
Gyvenamoji vieta: Alytaus g. 31, Šiauliai LT-5400

Išsilavinimas:
Šiaulių m. 7-oji vidurinė mokykla
Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas, Filologijos fakultetas, lietuvių kalbos ir literatūros specialybė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikacija
Kvalifikacija:
1983 Stažuotė Latvijos universiteto Latvių kalbos katedroje
VDU ir LLTI literatūrologijos doktorantūra
1983-1987 Stažuotė Latvijos universiteto Latvių literatūros katedroje
VDU apginta humanitarinių mokslų (filologija, literatūrologijos kryptis) disertacija „Neoromantinė baltų dramaturgija: individas ir tauta“
Darbo patirtis:
Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, docentas
ŠU Lietuvių literatūros katedros asistentas, vyr. asistentas
Baltoskandijos akademijos (Panevėžys) mokslinis bendradarbis
Šiaulių pedagoginio instituto (dab. ŠU), Lietuvių kalbos katedros asistentas
Šiaulių K. Didžiulio politechnikumo (dab. Šiaulių kolegija) lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas
Skaitomi kursai: Literatūros mokslo įvadas, Lietuvių literatūros istorija (XIX a. pab. – XX a. I pusė), Latvių literatūros istorija, Moderniosios dramaturgijos raida, Magistro darbo seminaras, Interdisciplininės literatūros studijos, Erdvės poetika literatūroje ir kt.
Mokslinių interesų sritys: Įvairių erdvės poetikos modifikacijų poezijoje, dramaturgijoje, prozoje analizė; neoromantinės lietuvių ir latvių dramaturgijos tyrinėjimai; latvių literatūros istorijos (XIX a. pab. – XX a. I pusė) tyrinėjimai, taikant komparatyvistinį aspektą – lyginant su lietuvių literatūra; interdisciplininių lietuvių literatūros studijų produktyvumo analizė

Svarbiausios paskutinių metų publikacijos:
1. Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos. Šiauliai: ŠU leidykla, 1998. 86 p.
2. Kelionė į Šiluvą (Kazio Bradūno eilėraščio „Šventoji kelionė“ analizė) // Filologija. 1999. Nr. 1 (5). P. 4–10.
3. Kūniškumo trajektorijos Prano Morkūno poezijoje // Kūnas lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: K .J. Vasiliausko įm., 2000. P. 85–94.
4. Pastabos apie tarpdisciplinines literatūros studijas Lietuvoje // Literatūra. 2000. Nr. 39–42 (1). P. 30–36. [Internetinė versija: http://www.literatura.lt/TXT/39-42(1)/butkus.htm]
5. Šiauliai kaip marginalinis miestas // Miesto marginalijos. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2000. P. 20–28.
6. Neoromantinė istoriosofija V. Krėvės ‘Šarūne’ ir J. Rainio ‘Indulyje ir Arijoje’ // Metai. 2001. Nr. 8–9. P. 109–123.
7. Filologas (filologija) kaip mitas // Mitai lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2002. P. 55–61.
8. Erdvės poetika (Nuo Aleksandro Fromo-Gužučio iki Balio Sruogos) // Darbai ir dienos. 2003. Nr. 36. P. 243–259.
9. Maironio ir latvių poeto Auseklio paralelės // Literatūra E-4, 2003 – http://www.literatura.lt/TXT/E-403/butkus.htm
10. Baltų faustianos horizontai // Darbai ir dienos. 2003. Nr. 36. P. 312–318.
11. Telpas poētika Mairoņa dzejolī ‘Traķu pils’ un Ausekļa dzejolī ‘Gaismas pils’ // Valoda un literatūra kultūras apritē. Starptautiskas zinātniskās konferences materiāli 15.02.2002. Rīga: Latvijas Universitāte, 2003. 7.–16. lpp.
12. Pastabos apie kalbinį stilistinį lietuvių ir latvių neoromantinės dramaturgijos skirtumą // Linguistica Lettica. Latviešu valodas institūta žurnāls. 2003. Nr. 12. 117.–128. lpp.
13. Šių leidinių sudarytojas ir redakcinės kolegijos pirmininkas:
a) Provincija lietuvių kultūroje. Tarpdisciplininės mokslinės konferencijos pranešimų santraukos. Šiauliai: ŠU leidykla, 1999. 60 p.
b) Kūnas lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2000. 142 p.
c) Kanonai lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001. 167 p.
d) Mitai lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2002. 228 p.