Vigmantas Butkus TAVYJE SŪKURIUOJANTI LETĖ

Petro Rakštiko „Letė“ yra turbūt pirmoji neliteratūriška poezijos knyga, pasirodžiusi Šiauliuose. Tai reiškia, kad „Letėje“ tiek semantika, tiek leksika, tiek sintaksė... motyvuotos beveik vien tik autentiško mąstymo ir išgyvenimų, o ne literatui, ypač pradedančiajam, totalų spaudimą darančio prisiskaitytos tradicijos kurpalio.

Tiesa, tradicija jaučiama – be jos kažin ar iš viso įmanoma gera knyga, - bet ji ne formali ir aplenkdama šiaurės Atėnų posmuotojus (koks šventvagiškas įžūlumas!) Letės upe per drastišką XX a. avangardą atplaukia tiesiai iš Atėnų. Šitaip sprogdinami provincialumo sindromai Pradedama rašyti savais žodžiais, apvalytais nuo įsiėdusių ir įsisenėjusių konotacijų, ieškoma naujų dermių: „Braižau tušuoju derinu tai / Kas netiko vienas prie kito / Žaidimui naujam taisykles naujas surimuoju / Tuštybę būties nykią kūno kasdieną / Užpildau nematomu esamu“ (18 p.).
Kadangi P. Rakštikas atsisako skyrybos ženklų, skaitančiajam paliekama didesnė iterpretacijos erdvė. „Tuštybę būties (–) nykią kūno kasdieną“ ar „tuštybę būties („ir“) nykią kūno kasdieną“ užpildo nematomas esamas“? Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. O juk šioje eilutėje užkoduota knygos tema, dėl to nevienareikšmiškumo virstanti painia dviprasmybe, problemine įtampa: ar būtis mąstoma kaip kūno kasdiena, ar būtis ir kūno kasdiena taip ir „netiko vienas prie kito“? Ši įtampa įelektrina visą rinkinį.
Jau pro autorinį knygos viršelio piešinį persišviečia P. Picasso geometriškai išskaidytas ir siurrealistų baigtas gabalais draskyti žmogaus kūnas. Viršelio figūrą iš viršaus apriečiantis žodis „Letė“ tarsi įvardija ne tik pačią figūrą ir visą rinkinį, bet ir apskritai žmogaus kūną. Kūnas – tai mitologinė mirties upė Letė (įprastesnis variantas Leta), kurios vandenį keičia kraujas: „Teška lašai tamsoje / Kraujo Letėj širdies sūkurys“ (25 p.); „Į kraujo gal Letės upę“ (10 p.). P. Rakštikas yra profesionalus dailininkas, o dailininkai, kaip žinia, dažnai būna panašūs į filosofuojančius anatomus.
Iš čia – knygos įvadinio žodžio autoriaus V. Kirkučio akcentuotas „negražumas“ (3 p.), ryškiausiai išsiskleidžiantis pasažais, kuriuos nesistengiant žūtbūt atrasti kokį nors eufemizmą galima pavadinti „asenizaciniais“, pvz.: „Gurgia / kopūstai pilve prie aklos žarnos vingio“ (35 p.); „Veržias į sielos akvariumą mintys [...] / Į žarnyne pūvantį pirdalą“ (10 p.). Žinoma, niekas neuždraus šių eilučių traktuoti kaip obsceniško išsišokimo, bet ar ne prasmingiau, įsiklausius į kontekstą, pripažinti, kad toks antiestetiškas ir yra kūno tekėjimas Letės upe (t.y. savimi!) į nebūtį. Asociacijomis ir užuominomis mirtis depoetizuojama, o kartu – ir nupatriotinama, depolitizuojama. Kūnas – amžinybės Niekis: „Po monumentais rausias kurmiai / grikši sliekas / Cit … Neminėkit pono Nieko“ (25 p.).
Tiems, kurie su Caritu iš 7-ojo „Letės“ puslapio nori mintimis ar balsu šaukti „gėdagėdagėdagė“, verta priminti, kad stiprus irimo, nykimo pojūtis autorių susieja ne tik su puritonų ignoruojamu siurrealizmu bei šių dienų avangardu, bet ir su... X amžiaus vienuolio asketo Odono įžvalgomis. Pastarosios skelbia, jog moters kūno gražumą „tesudaro tik gleivės, kraujas, skysčiai ir tulžis. Tik pamanyk sveikas, kas yra šnirplėse ir pilve! – Tik šlykštu. Nenorime mes nė pirštais palytėti gleivių arba mėšlo. Kaipgi galime norėti apkabinti maišą mėšlo pilną?“ Šiuolaikinis žmogus, nors ir suvokia visa tai, nesišlykšti: „Baro gražuolė paukštšūdžio / ištiškusiam lūpų mėnuly prieglaudą siūlo / Ačiū“ (21 p.) – šia panele pasinaudojama nutaisius „nekrofago šypseną“. Nekrofagai – gyvūnai, mintantys dvėseliena. Argi ne puikus priešnuodis prieš gražuolių konkursų ir santabarbarų kultūrą?
Knyga kaip moderni ir šokiruojanti lotyniškojo memento mori parafrazė. Bandymas patirti Letę savy, įbristi į ją ir išlikti, o išlikus – smagiai pasijuokti, paerzeliuoti, sakysim, vadinant Cerberį, kuris staugia ant kraujo Letės kranto kažkur vidinėse kūno audinių dimensijose, kaimynų šunimi, taukšinčiu dantimis gretimame kieme (eil. „Sušalusios vyšnios“; 10 p.). Daugiašaknė mitologema komiškai ištirpsta (gal ištirpinama?) kasdieninėje buityje, o po to tragiška nuojauta staiga priverčia įsitempti „Nuo šalčio ar baimės juodos paslapties / Kad nebėr paslapties“ (tas pats eilėraštis): kaimynų šuo tampa pavojingesne būtybe už patį Cerberį, nes už jo tuštuma, „nebėr paslapties“. Todėl ir nuskamba desperatiškas klausimas vaikystės Buratinui – „ar turi dar aukso raktelį?“ (17 p.), į kurį vienais eilėraščiais atsakoma „taip“ (eil. „Šalia tavęs aš gyvenu“; 18 p.), kitais – „ne“ (eil. „Pilkos dienos ir naktys“; 22 p.).
Suskeldėjus būčiai, t.y. vientisam žvilgsniui į pasaulį („Uždegčiau žvakę griuvusiai Būties koplyčiai“; 7 p.), iškeliamas hipertrofuotas subjektyvumas:
Asociacijų ūke
Paklydo esatis (14 p.)
Šios dvi eilutes – dabartinio meno savimonės formulė, kuri tinka ir pačiai „Letei“. Dominuoja vaizdų jungtys, pagrįstos vien autoriaus nuotaika, momentiniu impulsu. Daugelį P. Rakštiko tekstų galima pavadinti potyrių duženomis. Kartais tie potyriai „specializuojami“: „Žiemos vakaras I (garsai)“, „Žiemos vakaras II (reginiai)“ (35 p.), matyt, siekiant bent minimalaus vientisumo ir išbaigtumo. Beje, pastarieji dydžiai atrodo stabiliausi eilėraščiuose, kuriuose sąlygas diktuoja ironija ir, pavyzdžiui, apie savo dalią pasakoja „kirmėlė pepino obuolyje“ (4 p.). Ironiškas šypsnys gali šviesiomis spalvomis nutvieksti ir tėkme į mirtį laikomą žmogaus kūną: „Paupiu vaikšto porelė / Ir abudu neturi kepurių [...] / Negerai saulėj būt be kepurių / Plaukia į jūrą be laivo be burių / Paupiu vaikšto porelė / Ir abu net visai be kepurių" (9 p.).
Žavus „kepurinis“ tropas neturėtų klaidinti – P. Rakštikas subtiliomis lingvistinėmis bei stilistinėmis vingrybėmis skaitytojo nelepina. Tiesa, viename eilėraštyje gražiai paimprovizuoja asmenavimu (eil. „Pakeleiviai nakty“; 27 p.), dar vienur kitur – metaforomis, bet gana dažnai įstringa, pakliūva į metaforinių štampų spąstus („išminties arbata“, „Kasdienybės paltas“, „Laiko pėdos“, „atminties upė“, „sielos valtis“ ir pan.).
Istorinių klasifikacijos kategorijų – ypač vienos iš jų – mėgėjus baigiant privalu nuraminti kol kas sakralia fraze: taip. P. Rakštiko rinkinys yra pirmoji postmodernistinė poezijos knyga, išleista Šiaulių mieste. Be to, jei neklystu, tai pirmoji poezijos knyga, kurią išleido Šiaulių pedagoginis institutas (redaktorius Stasys Tumėnas). O svarbiausia, kad tai tikrai vykusi knyga 199... m. Lietuvoje, kur „staugia vilkas ant kalno kraujo prilakęs“ „199... Lietuvoje“ (22 p.).

Vigmantas Butkus Pabiros pastabos apie poeziją ir nepoeziją Šiauliuose ir Šiaulių krašte

Turint omeny visas pastaraisiais metais taip gausiai (ypač „Saulės deltos“) leidžiamas šiauliečių bei žmonių iš aplinkinių rajonų eilėraščių knygas, itin aktualus darosi rašančiųjų kultūrinio statuso apibrėžimas. Kokiomis trajektorijomis meninėje bei kultūrinėje Šiaulių regiono erdvėje skleidžiasi eiliuojančiųjų tekstai? Ar šios trajektorijos atveria naujas perspektyvas (kaip, pavyzdžiui, ne vienas vizualinių, muzikinių menų projektas, įgyvendinamas Šiauliuose), ar tik prisideda prie bet kokių novacijų stabdymo per kultūriškai nevaisingo tradicionalizmo tiražavimą? Mat provincijos literatūrinėje terpėje yra ypatingai gaji nuostata, jog egzistuoja kažkoks idealus, invariantiškas ir, be abejonės, laiko tėkmei nepavaldus eilėraščio modelis, į kurį neva privalu orientuotis, kurio neva reikia siekti. Na o desperatiški bandymai jį realizuoti, paprastai paverčia “idealųjį” modelį baisiausiu fantomu, diktatoriumi, įkalinančiu eilėraščio formą, sukaustančiu poetinę kalbą įsisenėjusių prasmių ir konotacijų grandinėmis:
O Angele, o mano Sarge,
Kaip gera, kad esi kartu
Beeinant man per žemę vargią
Slidžiu gyvenimo lieptu
(iš J. S. knygos)
„Lieptu“ pakeiskime į „keliu“ ir turėsime absoliučiai šablonišką banalybę, vertą nebent kokio LTV sveikinimų koncerto repertuaro.
Tokiu braižu dažniausiai ir rašo vadinamieji literatai. Tai literatūriškumo fenomenas, kuomet it kokio užsispyrusio alchemiko dirbtuvėse vis mėginama ir mėginama klonuoti maironį, baironą ar pan. Literatūra gaminama iš literatūros, tačiau ne postmoderniąja ostrauskiška ar faulziška prasme, bet tiesiogiai – tiesmukai:
Jie už laisvę čia krito, –
Ošia šilas gūdus.
Čia tėvų mūsų žemė –
Čia ji buvo ir bus!
(iš D. A. knygos)
Taip atsiranda daug knygomis „įformintos“ rašliavos, klaikių beskonybių, dešimtmečių pelėsiais atsiduodančios eiliakalystės, tiesiog grafomanijos. Akis badyte bado simptomai ligos, kurią galima pavadinti literatūriniu infantilizmu, Šiauliuose ir aplink juos turinčiu begalę atmainų: pvz., „kaip Salomėja Nėris“, „kaip Brazdžionis“, „kaip Jeseninas“… Didžiulis autentiškumo deficitas imamas dangstyti suprofanuotais tradiciniais poetizmais („Lietuva brangi – rūta žalioji“ – iš Z. B. knygos) arba akivaizdžiais, su grožine literatūra nieko bendra neturinčiais svaičiojimais:
Mano siela rami, ori.
Priešui maištinga. Ji
bočių tiesiam kely.
Tai mano gyvenimo
viltis šviesi.
(iš V. B. „poezijos“)
Visa jėga tebeveikia „pirmosios kartos nuo žagrės“ sindromas, bet vargas – jis nė iš tolo nebėra kūrybiškai sublimuojamas. Iš kišenių ir eilėraščių kyšo ne daiktiška ir jau vien tuo savo daiktiškumu paveiki „žagrės rankena“, o salsvas lituanistinis, žurnalistinis ar teatralinis-deklamacinis filologizmas, eliminuojantis tikrumą, distiliuojantis bei sterilizuojantis pasaulį. Sakykim, L. A. savo knygoje rašo:
Pasiilgstam žalio javo,
Tų brydžių
Per pievas.
[…]
Artojais gimę,
Vis į kaimą žiūrim.
Nešame artojo žymę.
Gera, kad ją turim.
Tikrumą eliminuoja skolinta ir jau spėjusi pasenti leksika, intonacija, melodika, skolinti ir jau pasenę (t. y. ne kūrybiniame aktyve, o profesiniame filologiniame pasyve tefunkcionuojantys) motyvai, įvaizdžiai, vertės, ateinantys iš marcinkevičiškos stilistikos, kurią galima pademonstruoti kad ir šiais poeto žodžiais: „pasiilgau arklio“. Tik va: poeto arklys buvo, lieka ir turbūt liks tikras, gyvastingas, o L. A. „žalias javas“, „brydė“ ar „pieva“ pačia savo esme yra lyg vaškiniai, atvirukiški – dėl to, kad antriniai, antrinės (literatūriškos) realybės pagimdyti.
Orientacija į praeitį, į praeities poeziją, dabar leidžiant poezijos knygas, matyt, pateisintina tik išskirtiniais atvejais. Turiu galvoje V. Rimkaus eilių rinkinį „Jaunystės meilė ir kova“ bei kelias J. V. Nistelio knygas. V. Rimkaus rinkinys atskleidžia etnografinę ir mentalinę tremties ir tremtinio dalios autentiką, kuri gali būti įdomi tiek literatūros istorikams, besidomintiems rezistencinės poezijos specifika, tiek istorikams ar etnologams, norintiems pajusti pasipriešinimo laikų dvasią. Ilgus metus „į stalčių“ rašyta J. V. Nistelio (1922–1986) poezija, manyčiau, yra fenomenas ne tik Šiaulių literatūrinėje terpėje. Žinoma, ją reikėtų vertinti kompleksiškai, tolygiai įsiskaitant ir į tekstus, ir į kontekstą, aktualizuojant paties autoriaus laikyseną kaip anuomet kultūrologiškai itin prasmingą savo kūrybinio kitoniškumo demonstraciją, kaip vidinę laisvę… braidyti po čežančius, iš Rilkės dangaus sodų pribirusius lapus (eil. „R. M. Rilkei“). Lieka tikėtis, jog J. V. Nistelio poezija tebelaukia ir savojo tyrinėtojo: atidaus aiškintojo ir interpretatoriaus.
Simptomišku laikyčiau faktą, kad tarp nedaugelio tų Šiauliuose ir Šiaulių krašte eiles rašančių žmonių, kuriuos jų knygos įpareigotų vadinti ne literatais, o poetais, yra ir du žinomi dailininkai: E. Juchnevičius bei P. Rakštikas. Matyt, pastarieji, pripratę prie spalva ar linija kuriamų vaizdų, nejaučia išankstinės sakralios pagarbos žodžiui – didžiulio nacionalinės poezijos tradicijų slėgimo, su žodžiu elgiasi it su pirmapradžiu dar neįprasmintu ženklu, jų laikomu labiau asmenine psichologine, o ne visuomenine savastimi. Dėl šios priežasties net kai kurios stiprios jų eilės (ypač P. Rakštiko) labai dažnai primena impulsyvius eskizus, dienoraštiškai adresuotus sau pačiam, ar „medžiagą“ eilėraščiams, ties kuria filologiškų nuostatų kūrėjas dar gerokai paplušėtų, gludindamas ir skaidrindamas išraišką. Tiesa, eilėraščių eskiziškumas pats savaime nėra nei yda, nei teigiamybė. Kaip ir išbaigtumas.
Mokėjimas pasiekti poetinės išraiškos išbaigtumą, t. y. mokėjimas „daryti eiles“ irgi gali lengvai pakišti koją. Tuomet vietoj gyvo eilėraščio regim taisyklingą ir skaidrią, bet šaltą ir nejudrią konstrukciją (pvz., S. Bulzgio sonetų vainikas „Pavirstam liepsną puolančiais drugiais“, kai kurie P. Balčiūno, M. Glinsko, J. Jaro, J. Jovaišaitės, M. Jurgelevičienės, V. Kirkučio, O. Mikalauskienės eilėraščiai).
Nesistengiant maksimaliai objektyvizuoti vertinimo, galima būtų išskirti kelis, mano nuomone, įdomiausius ir originaliausius Šiauliuose, Šiaulių regione gyvenančius ir kuriančius autorius, kurie rašo, parafrazuojant vieną žinomą literatūrologą, jei ir ne rytdienos, tai bent jau tikrai ne vakardienos poeziją. Ir, – pridursiu, – kurie neiškrinta iš bendro šiuolaikinės lietuvių poezijos konteksto, nors ir neprasimušdami į pirmuosius jos ešalonus.
Visų pirma norėčiau paminėti pernykštę R. Šileikos knygą „Metraščiai“ – moderniai foto/fakto-grafiškai stilizuotą, bet paprastą ir įtaigų pasakojimą apie paprastus Lietuvos provincijos istorijos ir šiandienos reikalus. Deja, R. Šileika iš radviliškiečio pasidarė vilnietis, ir nebežinau, ar galiu jį čia linksniuoti kaip Šiaulių aplinkos žmogų, ar ne. Taipogi pernai netikėtą eilėraščių proza knygą „Veidrodžiai altoriuje“ išleido V. Kirkutis, prabildamas naujomis, „Atotakų“ autoriui lyg ir nebūdingomis stilistinėmis bei prasminėmis intonacijomis. Jos nežymiai šlubuoja, bet sugebėjimas keistis, atsinaujinti, nustebinti, be jokios abejonės, yra profesionalumo, nesumeluoto kūrybiškumo ženklas.
Savaip unikalūs M. Jurgelevičienės bei E. Juchnevičiaus eilėraščiai. Pirmoji dažniausiai užliūliuoja paveikiu, tyčia monotonizuotu ir gal kiek ritualizuotu šnekėjimu, efemeriškomis, neįkyriai feministiškomis paslaptimis; antrasis supurto drastiškais vaizdais, užspaudžia visa sunkiasvorių eilučių jėga, priversdamas skaitantįjį ne juokais įsitempti, mobilizuotis.
Jau dvylika metų po knygos „Žiburio brydė“ kažkodėl tyli P. Balčiūnas. Lyg klaustų: ar tik netampa Šiaulių padangėje – „šitame svetimųjų mieste“ (P. Balčiūnas) tokia tyla iškalbingesnė už įkyrų foninį margaspalvio literatų pulko keliamą triukšmą?