Dalia Staponkutė ATSAINUMAS

Atsainumas gimsta sandūroje su paradoksais. Pastaruosius dažniausiai siejame su talpia tikrovės samprata, kuri juos tarsi-išteisina be tiesioginio mūsų dalyvavimo. Suklumpame tik ties tais paradoksais, kurie paliečia žmogiškumo esmę.

Žmogiškumas yra viena labiausiai trikdančių bendrybių. Su šiuo fenomenu išmokome sieti ne tik dorą, gėrį ir tiesą. Žinia, jog nusikaltime, išdavystėje ir bailume žmogiškumo esama ne mažiau nei žygdarbyje, ištikimybėje ar drąsoje. Įsitikinome, jog žmogaus genijus geba sutverti ne tik grožio, bet ir siaubo pasaulius, o žmogaus motina būna ne vien laiminančio šventumo, bet ir nuolatinės prievartos įsikūnijimas... ir taip toliau. Man atrodo, jog būtent motinystės ir žmogiškumo duetas, visais laikais pasižymėjęs dramatiškumu, pastaruoju metu tampa itin prieštaringas. Tokiu jį daro žaibo greičiu besikeičiantis žmogaus santykis su vieta ir ‘postmodernistinė motinystė’. Ar pastaroji motinystės atmaina egzistuoja? Jei ne, tada ko verta epochos filosofija be šito? Jei taip, tada motinystės fenomenas turėtų atliepti tokius postmodern’o ypatumus kaip fragmentiškumas, ironiškumas, plastiškumas, eklektiškumas... Šiuo aš keliu klausimą savo situacijai, nes motinystės, motinos kalbos ir motherland’o tema kaip niekad grėsmingai pakibo virš manęs it gerai išgalastas kalavijas ant dylančios laiko virvės. Turiu omenyje, jog sulig kasdiena lieka vis mažiau laiko tobulesnei motinystei, bylai su gimtąja kalba per tūkstančio mylių atstumą, grįžtamajam judėjimui į tėvynę be pažeminimo ar pralaimėjimo jausmo. Dar nesuprantu kodėl, tačiau grįžinėjimas ir klausinėjimas bet kuria iš šių krypčių--motinystė, gimtoji kalba, tėvynė--atrodo žeminantis. Turbūt tiesiausias atsakymas būtų išmokti taikytis su duotybe--priimti tai, kas duota, atsisakyti to, kas neduota, ir niekad niekur negrįžti. Tačiau tai reikštų apeiti naujos pastangos galimybę. Nauja pastanga visados paženklinta grįžimu į pradžią—grįžtu ir pradedu iš naujo. Ak, jei grįžime nebūtų to ‘pradžios elemento’, reikalaujančio--kaip meilėje--atsakomybės ir visiško atsidavimo...? Vadinasi, nauja pastanga ir grįžimas lygu meilė? Ar meilė gali būti žeminanti? Vienaip ar kitaip, ji visados tokia yra. Ji reikalauja naujos pradžios ir užbraukia seną istoriją. Istorija, pasimokiau iš postmodernizmo, gali būti tik asmeninė, todėl, užbraukdama ją, meilė užbraukia ir asmenį. Tai yra viena priežasčių, dėl kurios brandus asmuo aš kartais esmingai bijo ir traukiasi nuo naujos pastangos, grįžimo, meilės. Suvokdama visa tai kaip pažeminimą, aš renkasi menką alternatyvą—kalaviją virš galvos ant dylančios laiko virvės. Tad kuo daugiau mums metų, tuo mes sunkesni meilėje, o atsitraukimas nuo jos atima grįžimo galimybę.

Lig šiol šioje ‘filosofijoje’ mane stebina viena, jog neįmanomo grįžimo taškas būna toks aiškus santykyje su žmogumi ir toks painus – jausminiame dialoge su vieta. Taip, ‘dialoge’ ir ‘jausminiame’, nes su vieta mes kalbamės vidumi. Tiek kartų ‘tikrinau’ save ir patikėjau, jog vieta keičiasi sparčiau nei žmogus. Vieta pamiršta žmogų greičiau nei Jis Ją. Galbūt baimėje būti užmirštam ir išbrauktam iš vietos glūdi žmogaus aistra ‘nepalikti jos ramybėje’, apskritai—niekad neišsižadėti vietos, įsispaudusios asmeninėje istorijoje? Sakydama vieta, kalbu būtent apie asmeninės istorijos vietas. Klajūnai, bastūnai, perėjūnai, užkariautojai... Jie irgi turi savo vietą/vietas, su kuriomis kalbasi vidumi. Rusai įvairiausiais būdais ‘tebesikalba’ su Baltija, britai--su Viduržemiu, prancūzai--su Afrika, lietuviai--su Ukraina, emigrantai--su savo tėvynėmis, diplomatai—su tarnystės vietomis... Žmogus vietai išdyla, o vieta žmogui--ne. Ko gero dėl šios priežasties mes pagaliau pripažįstame, jog nieko autentiškesnio už asmeninę (kartais asmens sąvoką išplečiame iki ‘kartos’) istoriją nėra. Autentiška reiškia ir pirmapradiška, o pirmapradiška tiesiogiai ir metaforiškai nukreipia į santykį su motina. Žmogaus santykis su vieta adekvatus jo santykiui su motina. Dialogas su vieta yra, pirmučiausia, abipusės priklausomybės dialogas su motina—guodžiantis, kandus, priešiškas, gailestingas, būtinas, neįmanomas ir neišvengiamas.

Mano prielankumas filosofijai neleidžia kalbėti be ‘įžangų’. Ir ne tik tai. Neleidžia taikytis su duotybe neklausinėjant. Mano klausimai paprastesni už įžangą: kodėl aš ne ten, kur norėčiau būti, kodėl mano motinystės istorija neatranda vietos ir įsileidžia vis daugiau atsainumo, pagaliau ar atsainumas nėra šiuolaikinė liga, kuria susergama praradus autentišką santykį su vieta...? Štai praleidusi pusmetį Lietuvoje, po Kalėdų išvykau į Kiprą. Šįkart, kaip niekad per dekadą metų sala pasirodė itin nejauki, purvina, beformė tarsi apsižliumbusi, nesišukavusi senė. Į namus, kuriuose gyvenau aš ir mano vaikai, per pusmetį spėjo įsikraustyti šaltis ir įkyri salos drėgmė. Prireikė mėnesio juos ‘iškraustyti’. Su liūdesiu stebiu, kaip greitai vietoje, iš kurios išvyksti, daiktuose, kuriuos palieki, palubės voratinkliuose, išdžiūvusio pakelės citruso šakose, net dulkino automobilio variklyje apsigyvena atsainumas tavo atžvilgiu. Atsainumas kaip tam tikra nemeilės atmaina tolygiai daiktų atsainumui plinta ir mano viduje. Atsainumo paskirtis manyje atpirkti kaltės jausmą, šiuo atveju--prieš vietą, kur nemoku gyventi. Tokių vietų mano gyvenime yra ne viena. Ne tik mano, daugumos mūsų gyvenimuose dėl kolonijistinės prigimties, paveldėtos iš paukščių, atsiranda ne viena istorinė vieta. Ir vis dėlto mano-kaip-moters-motinos santykis su vieta pasižymi mažyčiais ypatumais. Šis santykis priklauso nuo vidinės moters-motinos žiūros, kurią sunku paversti kalba kad ir kaip besistengtum. Įmanoma aprašyti tik pojūčių prisiminimą. Kai sumaniau išvykti iš salos visam, išgyvenau jokiomis vidinėmis galiomis nei ‘racionalėmis’ nesuvaldomą gedulą. Širdyje grojo gailesčio orkestrai, o tuo tarpu Kipras it klastingas meilužis darė su manimi ką tik norėjo: kerėjo visais įmanomais gundymais bei pažadais. Net įprasti, kadais monotoniški ir neįdomūs, reiškiniai—nuolat saulėtas rytas, graikiškos cerkvės varpas, turko hodžos giesmė—virto magiškais. ‘Dvokianti’ lęšių košė, kapotas, betekstis ‘žemaitiškai graikiškas’ Kipro dialektas staiga atvirto į būtinybę, be kurios, vaidenosi, išdžiūsiu kaip krūmas be vandens. Vieta tarsi sumani burtininkė pažėrė prieš mane šimtus naujų prasmių, kad užsikrėsčiau gedulu ir virsčiau iliuzijų kankine. Sala primygtinai reikalavo iš manęs dėmesio. Iš manęs, ne iš Kito. Atrodė, kad aš vienintelė tegaliu tai pajusti, išgirsti ir pagelbėti. Niekas kitas. Mano susitapatinimas su ‘gelbėtojos’ vaidmeniu atrodė liguistas, tačiau neišgyvendinamas. Tuomet supratau, jog ryšys su vieta yra kur kas sudėtingesnis nei atrodo. Sala susijusi su mano motinyste, ir ilgainiui pati tapo ‘motina’, kuri veikiau pražudys nei paleis.

Kuo labiau vieta ‘šliejosi’ prie manęs, tuo stipriau jutau poreikį ‘vaduotis’. Tam gyvybiškai reikėjo kitos vietos, ir ne šiaip kitos, o mano atveju istoriškai svarbesnės už salą. Reikėjo Lietuvos, kur kalbama mano širdies kalba. Lietuva seniai tapo šalimi, kuri mane traukia ir atstumia, laukia ir neraudoja, kai išvykstu, apdovanoja ir įskaudina. Žodžiu, šalimi, kuri mėgsta distanciją, kuriai, manau, manęs reikia mažiau nei man Jos. Tik tiek tesupratau iš savo daugiametės grįžinėjimo dramos, kaskart pasibaigiančios asmeniniu pralaimėjimu. ‘Tavo požiūris į Lietuvą yra tipiškai romantiškas,’ kartą mįslingai numykė vienas mano bičiulis ir pacitavo airį Joyce, kadais apsigyvenusį Valstijose. Išties buvo laikmetis, kai tapatinausi su emigranto dalia ir bandžiau atrasti tam tikrą dėsningumą emigrantų santykyje su tėvynėmis. Maceina, Kristeva, Gombrowicz… Nepadėjo. Genialūs autoriai su viena tauria ‘silpnybe’: apie santykį su savo istorine tėvyne nerašė veik nieko. Banali, bet teisinga išvada: pačiai reikia ‘persiorientuoti’ ir, kol nevėlu, susikurti gyvenimo erdvę, o ne vietą. Tik toks mano ieškotas dėsningumas. Tačiau ar ne apie tai liudija manyje plintantis atsainumas vietai ir jos prasmėms? O gal atvirkščiai, jis sufleruoja, kad vėlu, kad laiko maža, kad vienintelis mano vaidmuo išlikti ‘problemiška’ motina, įkūnijančia postmodernios vietos ir laikmečio prieštaras? Nors ir bandau ironizuoti post..., kaip epochos filosofiją, tačiau, jaučiu, tai silpnumo taktika. Mano gyvenimas išties suskilo į fragmentus. Gyvenu atkarpomis--viena vieta, kita vieta. Plintantis manyje atsainumas vietai ir motinystei ėmė panėšėti į ne itin malonius ‘postmodernaus žmogiškumo’ paradoksus... Postmodernaus žmogaus jautrumas turbūt yra jautrumas ‘aukštyn kojomis’, jį ir vadinu atsainumu. Jis nemažiau veriantis ir tikras, tik be ‘įžangos’ ar paaiškinimo atrodo nežmogiškas. Aš, prisiekęs postmodernistas, nuoširdžiai pravirksiu priešais monitorių, iš kurio žvelgia vienplaukė, angeliško grožio nekaltybė su užšąlusia ant skruosto ašara, ir tuo pat metu nevažiuosiu į savo tėvo laidotuves. Iš dviejų mirusių, statiškų vaizdų renkuosi tobulą technologijos akibrokštą, ir mano ašaros, kurių niekas nemato, tikros. Siųsiu jautriausius e-meilus išrinktajai ir liūdėdamas, kad jos nėra šalia, mylėsiuosi su kitomis, juk mano kūnas gyvena čia ir dabar gyvenimą. Nežmogiškumo ir žmogiškumo sandūroje gimsta atsainumas. Atsainumas yra ne liga, o jautrumas kvadratu, gynybinė išlikimo kaukė, kai pasaulis kartu su vietomis, motinystėmis ir santykiais keičiasi nežmogiškai greitai. Taip greitai, kad baigia virsti vienu statišku, tobulu monitoriaus vaizdu... Mes sunkiai atsisakome ilgaamžės ir įprastos binarinės žiūros—gera, bloga, žmogiška, nežmogiška, vyriška, moteriška--bet pamažu atsisakome. Net žmonijos gyvavimo tvirtovė—motinystė—griauna nepraeinamas sienas tarp pareigos, žmogiškumo ir būtinybės ‘prasikalsti’.
Mylėti žmogų ar vaiką nepakanka, jei pats nori būti mylimas. Pastarajam norui išsipildyti reikia mylėti ir visą ‘negyvąjį’ meilės diskursą, tai yra ir pačią meilę. Kartu tai yra ir asmeninė užduotis, kuri, jei neišpildyta, užleidžia vietą atsainumui. Mano neišpildyta ‘užduotis’ sugrąžino mane į salą. Tačiau šalia daiktų ir namų sąstingio saloje saloje aptikau ir ryškius ‘gyvybės’ bei nenumaldomos kaitos ženklus. Pasirodo, be manęs gyvenimas kuo puikiausiai tęsiasi ir dar kaip... (Tai pamoka visiems ‘kolonizatoriams’). Visai neseniai savo nuostabai buvau pakviesta į porą ne paskutinės reikšmės renginių salos gyvenime—pagrindinio dienraščio Laisvoji mintis (vertimas apytikris), kur kartais rašydavau, penkiasdešimtmetį ir buvusio kolegos, profesoriaus, skandalingos knygos Pilvo šokio tradicija Graikijoje: geismas ir baimė pristatymą. Laisvosios minties savininkas, salos turčius, nepagailėjo pastangų dosniai, sočiai ir kultūringai (be oligarchinių užmojų) puotai surengti. Šventė apsiėjo be oficialių apeigų ir asmenų. Į ją buvo pakviesti tik dienraščio darbuotojai, bendradarbių pulkas, ir, logiška, ištikimiausi skaitytojai. Vakarą vedė pats šeimininkas, skaldė feljetonus, porino dienraščio ir savo šeimos, iš kurios paveldėjo verslą, istorijas, atliko graikiškų šokių solo partijas rankomis aukštyn ir žemyn, dalino atminimo dovanas dienraščio veteranams, išdirbusiems daugiau nei dvidešimtmetį (tokių atsirado daugiau nei pusė darbuotojų) ir pirmosioms dienraščio moterims-žurnalistėms (kurių prieš dešimtmetį dienraštyje nebuvo nė vienos). Nuobodžiavau (kaip būna masiniuose graikų sambūviuose) kramsnojau salotas, gurkšnojau vyną ir tyliai galvojau, ar ne ironiška, kad aš čia —Kipro dienraštis, salos istorija... kodėl aš ne Lietuvos dienraščio pobuvyje, ką bendro turiu su užstalės kaimynais... tik muzikinį foną... Visa atrodė truputį juokinga ir graudu. Prisiminiau ir neseniai vykusį knygos pristatymą—triukšmingą ‘performansą’ senamiesčio kino klube. Nedidukė salė lūžo nuo publikos, didžiąja dalimi--moteriškos. Autorius išraiškingai gestikuliuodamas išvedinėjo hipotezes apie graikiškumą, kildino graikus iš arabų, it šluotražiu braukė per, neva, juokingas ‘smėlio’ sienas tarp graikų ir turkų, vyrų ir moterų šokio tradicijų, aplamai – lyčių ir kultūrų. Vakarą vainikavo autoriaus atliekamas pilvo šokis, į kurį spiegdamos įsiliejo ‘ekstazės apsėstos’ graikės. Knygos buvo akimirksniu išpirktos, sienos ‘išgriautos’ ir visi laimingi... Galvojau apie tai, kad dienraščio jubiliejų ir knygos pristatymą sieja du neeseminiai, bet intriguojantys dalykai—pagrindinės abiejų ‘performansų žvaigždės’ buvo mano vienmečiai gėjai. Dienraščio savininkas paveldėjo pelningą verslą (žinoma, ne ‘seksualinę orientaciją’) iš tėvo, o profesorius už kadais tėvo parduotą fermą įgijo puikų vakarietišką išsilavinimą, leidžiantį jam artikuliuoti save kaip tinkamas. Abu kilo iš tradicinės aplinkos, tačiau dėl ‘netradicinės’ prigimties ir neabejotino atsainumo savo aplinkos tradicijai jiems pavyko kai ką savo tautos mentalitete pakeisti. Vienas, tarkime, pirmasis saloje atvėręs dienraščio duris moterims-žurnalistėms atvėrė joms ir šalies žurnalistiką kaip galimybę, kitas pasitelkęs kultūrinius kodus siūlo graikams galvoti atviriau, būti dvasiškai imlesniais nei jų artimiausi kaimynai turkai, būti pavyzdžiu kaimynui... Galvojau, kiek daug šioje epochoje galima padaryti savo kitoniškumo ir drąsos dėka. Vieno ir kito ‘veikėjo’ seksualinis kitoniškumas pasitarnavo konkrečioje praktikoje. Tad kodėl taip pat produktyviai nepasitarnavo salai manasis kultūrinis kitoniškumas? Ką, išskyrus vaikus, dovanojau Kipro aplinkai, kad galėčiau ramiai išvykti ir išsivežti save kaip ‘turtą’, kaip ‘tarptautinių mainų prekę’? Nėra ko išsivežti, nebent savo ‘fenomeną’. Taigi, ko nepadaro moterys, tą už jas padarys vyrai-gėjai. Kurį laiką jausiuosi be vietos, be erdvės, be lyties, be kultūros... Mano atsainumas yra laikina ir būtina išlikimo kaukė, už kurios tebesislepia svajonės ir, vadinasi, dar gyvas tikėjimas ateitimi, kurios liko nedaug.