Remigijus Venckus Kai nuspaudi Enter ir klavišas užstringa...
gal nuspausti Delete?...

Balandžio 14–15 dienomis per Šiaulius praūžė 3-asis tarptautinis multimedijos meno festivalis Enter.

Tai vienas didžiausių tokio tipo festivalių Lietuvoje, kuriame pagrindine komunikacijos priemone tampa audiovizualiniai ženklai. Festivalis į vieną erdvę subūrė daugybę skaitmeninės kultūros kūrėjų bendram judesiui – veiksmui lyg bendrai maldai.

Pirmasis Enter klavišo spustelėjimas

Šiandieninė kultūra – nenutrūkstančio vaizdo ir garso kultūra. Kiekvienas įprastas reiškinys integruojasi į nuolat judantį reginį, nenutylantį garsą. Ir poezija, susiliejusi su realybei neįsipareigojančių dėmių, faktūrų visuma, tampa hyper poezija. Klausą pavergia reginys. Keistas pavadinimas intriguoja ir priverčia praverti duris į kitą erdvę – nuspausti Enter ir atrasti „apelsinus aikštėj apgriuvusioj“ (audiovizualinės poezijos projekto – CD „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ pristatymas, autoriai – V. Malčius, G. Labanauskaitė, A. Ruzgas).

Dainius Trumpis, pasitelkęs grafiką, atskleidžia žodžio „skaitmeninis“ reikšmę. Rašto simboliai netenka savo reikšmės, tampa vizualios formos svorį atlaikančia konstrukcija. Vaizdas, kaip ir garsas, žodžius atplėšia nuo ramios prigimties ir išspjauna į aplinką, versdamas simuliuoti prasmes.

Kiekvienas, atėjęs į Dailės galeriją, tampa vaizdo didžėjumi (Tomo Andrijausko projektas „VJ Zina“). Vaizdo įrašų „miksavimas“ neatsiejamas nuo smalsumo. Kokie įrašai guli ant stalo? Tai – akcija-atradimas. Žiūrovas yra naujus vaizdinius atrandantis antropologas ir akcijos autorius, „ekspedicijos“ metu ieškantis žiūrovų reakcijų.

Konkursinė videofilmų peržiūra „Laiko“ kino teatre: keturiolika autorių iš Šiaulių, Vilniaus, Telšių. Geriausiu pripažintas ŠU studento Simo Gylio darbas „Time Out“. Skaitmeninė kultūra dirgina, keldama įvairias pasekmes: nuo ekstazės ir orgazmo iki pykinimo. Reakcijos yra spontaniškas renginio egzistencijos tęsinys įspūdyje – technologijos kaip stiprus dirgiklis veikia visuomenę, jos interesus ir socialinę erdvę. Kas gali geriau reflektuoti socialines problemas, jei ne menas, intelektualiai ir rafinuotai manipuliuodamas technikos privalumais? Menininkai, ignoruojantys šiuolaikinę techniką, užkerta sau duris į ateitį. Kita vertus, savo sąmonės jungimas prie kompiuterio yra lošimas – bandymas, kurio kiekvienas žingsnis yra visiškai nenuspėjamas. Bet kūrybos prigimtis juk ir yra nenuspėjama.

Kartais, nuspaudus Enter, galima susidurti su klaidomis, kurių nesitikėjai. Read Error – skaitymo klaida. Postmodernizmo laikais tai, kas yra klaida, tampa žavingos improvizacijos pradžia. Tai galėjome išgirsti ir pamatyti vakare Dailės galerijoje vykusiame audiovizualiniame šou, kuris vainikavo pirmosios dienos pamišusio Enter klavišo priepuolį. „ReadError“ – ŠU studentų projektas. Nenutrūkstamas garso ir vaizdo avangardinis siautulys. Prisiminimai ir dabartis virsta abstrakčiais proveržiais videoprojekcijose. Kartais atrodo, jog nuspaustas Enter klavišas naikina atmintį, kurdamas naują. Kūrybinė destrukcija akivaizdžiai įsikūnijo „Read Error“ projekte.

Antrasis Enter klavišo spustelėjimas: NACISMUS AVANGARDUS

Fotografijos muziejus – nauja šėlsmo vieta, kur viskas prasideda nuo Pauliaus Arlausko ir Simono Lindešio akcijos, kuria bandoma pažadinti mūsų pilietinius jausmus – akciją išprovokavo paskutinieji Šiaulių nacionalistų veiksmai. Šventi kunigo rūbai tapo išradinga aktualia metafora, padėjusia suvokti, kad griaunami ir šiaip nelabai tvirti pilietiškumo ir žmogiškumo pamatai. Menas – galinga priemonė, leidžianti greitai reaguoti į įvykį ir provokuoti diskusiją, kuri nežinia į ką pavirs, kuo baigsis ir ką dar prišauks. Menas pats tampa ne tik reakcija į reiškinį, bet ir to paties reiškinio interpretacija bei kitų reakcijų išprovokavimo priemone.

Muziejus virto ir madų šou podiumu. Modesto Navicko rūbų kolekcijos fonu tapo prieš savaitę atidaryta lenkų fotografo Edvardo Hartwigo retrospektyvinė paroda. Fotokoliažų ir rafinuotai agresyvios rūbų kolekcijos „Elektronika“ derinys tapo skaitmeninės kultūros interpretacija su seksualumo priemaišomis.

Festivalyje pirmą kartą buvo rodomi Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto studentų videoeksperimentai. Buvo galima išvysti ir naujus Gedimino Beržinio bei jo mokinių kūrinius. Vienas buvo skirtas amžiną atilsį popiežiui atminti: amfiteatre ritmiškai šokinėjantis didelis raudonas kamuolys – tai gyvenimo dinamikos metafora. Krisdamas iš didelio aukščio, kamuolys pradeda skristi – link naujos, anapusinės realybės.

Videomenas – tai estetinis maištas ir nepaliaujama naujų formų paieška – tokios mintys sukosi atrandant videomeno klasiką Fotografijos muziejuje surengtoje peržiūroje. Buvo galima pajusti organišką performanso ir videoerdvės junginį, būdingą tik praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečių videomenui. To meto videopasakojimai sudaryti iš sudėtingų techninių erdvių, įspūdingo montažo, drąsių režisūros sprendimų. Čia vaizdas iš buitinio mutuoja į tyčia mėgėjišką, fantastišką, nesąmoningą, ironišką, arogantišką, košmarišką. Kuriamas nevaldomas, gaivališkas, technologizuotas, netikėtas, deformuotas ar net „nesvarus“ reginys, traukte įtraukiantis į savo erdvę žiūrovus. Meditatyvumas ir hipnozė užburia ir verčia užmiršti realų gyvenimą.

Ctrl + Alt + Delete = SADOSEKSUALUMAS



Seksualu, jautru, mazochistiška – tokia jausmų ir veiksmo interpretacija paskutinįkart paspaudus Enter klavišą ties Media /Dance. „Krentantys paveikslai“ – tai Lietuvos muzikos akademijos studentų šiuolaikinio šokio spektaklis (rež. Aira Naginevičiūtė). Spektaklyje jungiamas judesys ir skaitmeninės technologijos. Projekcijose – XVI–XX a. dailininkų paveikslai, judesiais kuriamas kiekvieno iš jų charakteris. Laikas tampa tąsus ir nesibaigiantis.

O kada spūstelti Delete?...

Kitą dieną po paskutinio veiksmo „Metro“ klube Vilniaus gatve nuo šokių skaudančiais sąnariais sunkiai ropinėja festivalio dalyviai ir žiūrovai. Sutinku šoumeną Remigijų Ruokį. Girdžiu klausimą:

– Tai jau Delete?..

– Tikriausiai taip. Visas festivalis yra didelė destrukcija, gaminanti naują Enter funkciją ir sąlygiškai formuojanti audiovizualinės kalbos tarmę Šiaurės Lietuvos regione. Šis festivalis dar kartą įrodo, jog audiovizualinė erdvė yra pakankamai nauja ir keista. Jaunimas lengvai įsitraukia į skaitmeninę erdvę, jie tampa jos formuotojai, tyrinėtojai, vartotojai ir gyventojai. Kartais susidaro įspūdis, jog skaitmeninis menas yra mados reikalas. Tačiau žmonės, „užkimbantys ant audiovizualinio kabliuko“, visa siela jaučia technikos žavesį. Jie jau niekada netaps „digifobais“, besipriešinančiais skaitmeninei kultūrai ir technologijų tobulėjimui, visuomenės technologiškėjimui.

Enter ir Delete, Enter ir Delete, kitoks nemeniškai meniškas pasaulis.