|
Jų pagrindinis tikslas pasiekti, kad nebūtų uždarytas Lietuvos kino teatras, kurio vietoje planuojama statyti gyvenamąjį namą. Tačiau kino teatro gynimas yra veikiau prielaida protesto, nukreipto apskritai prieš universalistinę gerovės viziją, kuri eliminuoja nepriklausomą meninį vartojimą, skonio įvairovę, kuria standartizuotą, susvetimėjusį ir nekūrybingą, neoriginalų vartotoją ir atitinkamai kūrėją. Universalizmui šiuo atveju priešinamas ne šiaip partikuliarizmas ar heterogeniškos visuomenės vizija. Pirmiausiai priešinamasi monopolinio ar stambaus kapitalo invazijai į kultūrinių vertybių ir spontaniškos kūrybos aplinką. Veiklus idėjinis įvairiausių menininkų ir intelektualų pasipriešinimas modernaus kapitalizmo plėtrai naujas reiškinys Lietuvoje. Iš esmės tai yra kairysis judėjimas, tačiau neturintis nieko bendra nei su socialdemokratais, nei su socialistais, iš kurių negirdėti jokių modernių, originalių ir patrauklių samprotavimų šia tema ir kurių teorinė mintis, atrodo, apskritai patyrė stagnacijos priepuolį. Protesto laboratorijos savo dvasia man primena Prancūzijos situacionistų štabus iki 1968 m. ir pirmiausiai, aišku, Paryžiaus, revoliuciją. Be to, protesto laboratorijoms būdingos ir modernios anarchizmo vizijos.
Nors tarp protesto laboratorijų bei analogiškų postmodernių kairuoliškų sąjūdžių ir situacionizmo rastume daug paralelių, jų negalima tapatinti. Pirmiausiai gyvename laikotarpiu, kai aiškiai atskiriamos kultūros paveldo ir šiuolaikinio meno dimensijos, nors kultūros darbuotojai to ir nenorėtų pripažinti. Jie saugo tautinį, politinį, tradicijų identitetą, tačiau yra atitrūkę nuo šiuolaikinio globalizacijos ir rinkos pasaulio. Kultūros paveldas lieka ideologijų, įtikinėjimo zonoje. Kultūros sritis rūpinasi simbolinio kapitalo sauga ir atsakinga distribucija. Kūrybinės industrijos atvirkščiai šią šventovę griauna, pažeidžia simbolines hierarchijas, struktūrines tvarkas.
Kitas skirtumas informacinių visuomenių ideologijos pabaiga. Kompanija, kuri planuoja save susieti tik su informacinių technologijų įsisavinimu neabejotinai jau yra pralaimėjusi, pavėluotai reaguojanti į šiandienos civilizacijos ritmą. Informacinės technologijos tai savaime suprantamas dalykas, nesuteikiantis jokių pirmumo teisių lyginant su konkurentais. Tiesiog šių technologijų neturinčios kompanijos negali patekti į didesnę rinką. Lietuviškoji retorika apie informacinės visuomenės kūrimą yra ne kas kita, kaip stikliniai karoliukai aborigenams. Šiandien gimsta multidimensiniai, tinkliniai pasauliai, kur dominuoja fantazijos, svajonių, originalumo principai. Protesto laboratorijos taip pat veikia multidimensiniu tinkliniu būdu. Pagrindinė konferencija tarptautinė ir internetinė, sėkmingai veikia uždaros ir atviros pokalbių svetainės, elektroninės spaudos ir TV eksperimentai, nuolat kinta diskusijų ir laidų formatas. Tokiu laboratoriniu kūrybingumo potencialu nepasižymi jokia Lietuvos televizija.
J. Schumpeteris, samprotaudamas apie ekonomiką, pastebėjo, kad smulkių ir vidutinių įmonių raidos esmė yra kūrybinio griovimo vyksmas. Tai nenutrūkstantis seno, mažiau veiksmingo gaminio ar paslaugos naikinimas ir jo pakeitimas nauju. Schumpeteris pažymi, kad tokiomis sąlygomis išgyvena tik paranoikai. Vėliau šiuos kūrybinės destrukcijos principus perėmė informacinių technologijų teoretikai ir praktikai A. Groveas bei B. Gatesas. Galiausiai kūrybinių destrukcijų ir globalizacijos sąveikas apmąstė Th. Friedmanas. Labai panašiai apie kasdienybės revoliuciją ir apie laisvalaikio industrijos reformą kalbėjo situacionistai G. Debordas ir R. Vaneigemas.
St. J. Mezias ir E. Boyle kūrybinio griovimo sampratą plačiai pritaikė kūrybinių industrijų veikimo aprašymui. Kūrybines industrijas sėkmingiausiai plėtoja mažos ir vidutinės įmonės, tačiau sąlygas jų veiklai sudaro demokratinė visuomenė ir vyriausybės. Todėl neišvengiamai turi būti vykdomas nuolatinis spaudimas korporaciniam kapitalui ir jo interesų blokavimas, ypač vietos savivaldos lygmenyje, taip pat Seime ir vyriausybėje. Joks kūrybinis spontaniškumas, virstantis smulkių ir vidutinių įmonių veiklos pagrindu, negalimas, kai vyriausybė ir savivaldos organai vadovaujasi universalistiniais gerovės principais ir pataikauja didžiosioms įmonėms, prekybos tinklams, naikindami smulkiųjų iniciatyvas ir taip pažeisdami vartotojų interesus.
Šiuolaikinėje pokyčių vadyboje ir moderniose organizacijų teorijose privaloma numatyti kūrybinio griovimo būtinybę, išlaisvinti kūrybines iniciatyvas bei skatinti įvairovės vartojimą. Tik įsisąmoninę, kad bet kokia organizacija kada nors privalo išnykti, o bet kokia originali idėja mirti, suprasim, kad turtina ne pagamintų infrastruktūrų sauga ir plėtra, o įvairovė, fantazijos, aktyvumas.
Žinoma, bet koks inovacinis, kūrybinis, tikslingas griovimas skatina mažesnius ar didesnius konfliktus. Vieši konfliktai neišvengiamai įgauna politiškumo mastą. Kita vertus, atsižvelgus į konflikto paradigmos politinėje antropologijoje pradininko M. Gluckmano pastabas, reikia pastebėti, kad aktyvus kūrybingumas yra neišvengiamas konfliktų šaltinis. Konfliktiškumas atveria kelią politiškumui. Pagaliau viešųjų interesų susidūrimo laukas yra vienintelė arena tikrai demokratijai ir nuolatinei, dinamiškai visuomenės raidai. Kūrybinis griovimas ir jo sukelti konfliktai yra ne visuomenės stabdys, o nuolatinis įvairovės šaltinis, būdas įsisavinti kitokį gyvenimą. Protesto laboratorijos yra savotiškas kūrybinių destrukcijų ir konfliktų generatorius. O kūrybinės industrijos turėtų vystytis kitur, galbūt joms skirtuose verslo inkubatoriuose. Tačiau su savimi jos atsineš spontanišką kūrybingumą ir pasiryžimą radikaliems pasikeitimams.
ŠU Visuomenės informavimo tarnyba
"Šiaulių krašto" priedas "Park@s"
Nr.27 2005 m. balandis
|
