|
Antrąją dieną net bilietų trūko; publikos geranoriškumas ir entuziazmas pavydėtinas: ovacijos ir gėlės visiems; festivalio dalyviai, ne taip, kaip neretai profesionalų varžytuvėse atvažiavom, pasirodėm ir atgal galėjo matyti visus pastatymus ir bendrauti ik valiai; visos trupės gavo superefektingas taures, o jas atsiimdami kai kurie studentai improvizavo net drąsiau nei per spektaklį; renginį pagerbė aukščiausioji ŠU valdžia, o rektoriaus blic pasirodymas scenoje buvo visai stanislavskiškai svarus; plakatai, bukletai, kaip ir turi būti puiku, puiku!
Stabtelėjus atsipūsti pabaigus nepabaigiamą sakinį, norisi žvilgterėti jau iš kitos pusės.
Tas publikos entuziazmas kiek priminė popso koncertą ploji, nes matai savus, patinka, nes aišku arba ritmelis užveda, o jei dar melodija lengvai atpažįstama (pavyzdžiui, akivaizdu, kad Cicinas imituojamas), strykčioji visai laimingas.
Paklausti studentai ar gimnazistai sakosi kalbėję ir aptarinėję, bet ar yra bent kokie kriterijai? Na, gal ne visi taip vertina: patiko šiauliečiai, nes linksma žiūrėti, nepatiko kariūnai, nes nuobodu, neaišku ir nesuprantama, bet kas yra neprofesionalus, studijinis, studentiškas teatras, dažnam pagalvoti net į galvą neateina. Keisčiausia, kad vertindami remiasi pačių trupių mini prisistatymais programėlėje, ir jau tiesiog stulbina, kad absoliučiai nekvestionuoja vadinamųjų oficialiųjų vertinimų: jei jau gavo iš miesto Kultūros skyriaus vedėjos rankų apdovanojimą už meistriškumą, tai tie ir yra meistriškiausi. Basta.
?
O kodėl nepaabejojus? Juk kiek klaustukų bado akis, kai žiūri šiauliečių Edukologijos fakulteto studentų vaidinamus K. Goldoni Kjodžos kivirčus. Kodėl pasirinkta ši pjesė? Ar kad, kaip rimčiausiai, be lašo autoironijos, prisistato studentai, jiems aktualu, kaip kovojama dėl galimybės ištekėti? Tikslesnę infantilumo diagnozę sunku berasti.
O kaip pristatoma klasikinė comedia del` arte? Tradiciškai lietuviškas, imituojamas ir, žinoma, prastai profesionalus teatras, rodoma, kas lengviausia ir į ką publika gerai reaguoja mėgdžiojamas, pavyzdžiui, mikčius... Mizanscenos tvarkingai apskaičiuotos, epizodai švariai keičia vienas kitą, ir šiek tiek gaila šaunių žavių merginų ir drąsių vyrukų, kuriems, atrodo, visai smagu pavaidinti viliokę italę, pasibarti be aistros ir temperamento šabloniškai, įsisprendus į šonus... Tik tiek. Galima būtų įteikti prizą už nepretenzingumą arba už itin profesionalų teatro rekvizito (nuo dūmų iki drapanų imtinai) panaudojimą.
Lietuvos žemės ūkio universiteto studentų teatras Jovaras parodė J. Erlicko Kolumbo gimtadienį pjesę vaikams, ne tik populiarią, bet jau ir pakankamai nuvalkiotą mokyklų repertuaruose bet iš ko gi besirinkti, o tekstas tikrai šaunus. Orientuojamasi į vadinamąjį liaudies teatrą plačiai nepretenzingai auditorijai skirtas linksmas, pramoginis spektakliukas. Tiksliai žinoma, kam ir ko siekiama, rezultatas pavydėtinas: yra ir tempas, ir ritmas, visai išradingų epizodų, o, svarbiausia, skleidžiasi aktoriniai sugebėjimai. Žinia, vaidmenys nelygūs, tiesiog apmaudu, kad Katinas toks neišraiškingas, beveidis (besnukis?) ar Avino kalba prasta, bet šiaip jau net epizoduose artistai blyksteli, o nuo gaidžio Genijaus akių negali atplėšti puikiai improvizuoja, turi auditorijos valdymo galių, yra temperamentingas, autoironiškas, parodijuoja, bet su saiku ir t. t. ir pan. Nežinia, koks yra jauno aktoriaus sugebėjimų spektras, bet komiko talentas akivaizdus. Belieka laukti, kol jį nusičiups kokios nors TV piranijos ir sugrauš...
??
Po smagaus kauniečių pasirodymo (kuluaruose jiems siūlė prizą už pozityviuosius privataus žemės ūkio akcentus) Karo akademijos kariūnų A. Škėmos Živilė stačiai apstulbino. Programėlėje pristatoma pretenzingai: pasiaukojamas idealizmas lemtingai susikerta su cinišku prisitaikėliškumu [...] amžina gėrio ir blogio kova, bet prakilnios aukštos frazės ne indulgencija sceninei bejėgystei. Ankstyvai nestipriai pjesei (tuo labiau vienai jos daliai, nors ir primenama, kad sceninės legendos herojai atgimsta ir veikia trijuose skirtinguose Lietuvos istorijos laikotarpiuose, bet išties veikiama tik viename, tad jau ir taip plokštokas tekstas dar labiau sutiesmukinamas) teoriškai gal ir galima įkvėpti gyvybės bet kariūnų praktika ją visai pribaigė. Svajūnas skaito savo tekstą iš knygos, bet, atrodo, jo bėda ne tik įveikti pradinukams taip būdingą monotonišką giedojimą, bet ir išmokti nesuklumpant skaityti! Gluosnis ir Ašautas sąžiningai sulaukia, kol kitas išdeklamuos žodžius, net dramatiškiausiose situacijose, atrodo, snusteli, kol ateis eilė savam minimonologui. Negyva, plakatiška, tiesmuka. Živilė strykčioja ir bėginėja kaip operetės subretė; galop finalinės scenos tikrai primena operą, kai herojus prieš pat nusižudydamas pastatytu balsu sugieda paskutinę savo ariją, o statistai stovi pastirę aplink ir seka, ar solistas nepagaus gaiduko. O kaip pjovėsi vienas vyresnis, matyt, aktorystės uostęs, su kitais, profiliu anfasu pozuojančiais, pabrėžtinai raiškiai, kaip per fonetikos pratybas, demonstruojančiais, kad tekstą jie moka! Bet šiaip jau... Živilės suknutė buvo stačiai nuostabi, o ir į pavyzdingai prižiūrimus aktorių batus ne vienas atkreipė dėmesį. Prizo už kariūniškos laikysenos ir kalbėsenos sklaidą teatre jie tikrai nusipelnė, ir aš jau graužiuosi dėl savo sarkazmo, bet kad tas spektaklis nukėlė ne tik į tuos laikus, kai dar mačiau kaimo saviveiklininkų pačių režisuotus vaidinimus tai jau tikrai ne prastesnius!, bet prikėlė tipišką propagandinį sovietinį montažą ar vaidinimą kokiai nors armijos dienai, komjaunimo ar revoliucijos jubiliejui etc. progų partinio aparato būdavo numetama tiek ir tiek. Tipologiškai estetika deja deja ta pati. Gal komjaunuoliai kartais net aistringiau vaidino... Živilės Gluosnis lėtai išeina į avansceną, primerkia akis, įsmeigia žvilgsnį kažkur į tolius virš žiūrovų veidų ir deklamuoja deklamuoja... Būtent su šiuo pastatymu, matyt, teatras ir dalyvauja renginiuose, kur minima Lietuvos istorija ar Lietuvos partizanų žygdarbiai. Ką bepridursi.
Vilniaus universiteto Kiemo teatro trupė (rež. A. Pulkauninkas) parodė Bjaurųjį, lyg ir H. C. Anderseno populiariosios pasakos inspiruotą. Jie vieninteliai turėjo tikrų meninių ambicijų, gal buvo arčiausiai tos studentiškos studijos, norėjo ir šokiruoti, ir, svarbiausia, tikrai norėjo ir turėjo ką pasakyti apie save, savo kartą, savo pasaulį. Jau vien dėl muzikos ar tiesiog gyvo spektaklio garso norėčiau dar kartą pasižiūrėti, toks jis netikėtas, retas, tikras ir tinkantis, įvairus. Įtaigūs aktoriai juda laisvai ir natūraliai, pastangų tarsi nematyti, bet tas scenų kaleidoskopas tikrai kūrybingas, išradingas. Žiūrovai buvo tiesiog mokomi susivokti ir pajusti judesio metaforą ar mizanscenos sąlygiškumą. Šiurkšti drastika ir švelni romantika mozaikoje ančiukė tikrai buvo stebėtinai paveiki, bet, tiesą sakant, visi buvo puikūs, ansambliški. Judesio, muzikos fejerijoje buvo pasakyta vos pora frazių, paradoksalių ir dramatiškų kaip tik dėl to, kad pademonstravo, koks apgaulingas, melagingas ar net nereikalingas gali būti žodis. ŠU studentė Evelina B., pavyzdžiui, man aiškino, kad frazė Aš ne kurva! nuskamba turbūt veikėjai supratus, kad yra atvirkščiai, iš baimės šurmulyje ši frazė pakartojama, ir pasidaro tik aiškiau, kad tai prisipažinimas, kad esi ta, kuo bijai būti.
Teatro gurmanai, profai ar snobai (ta gražiąja prasme) vilniečiams tikrai prikištų perkrovą, pradėtų vardinti kad ir tolimas citatas, sakytų, kad jau tų akmenų ir žaidimų su ugnimi matę tiek ir tiek. Ką gi, tiesa, bet teatro menas leidžia ir skolintis, ir net nudžiauti idėjas. Kad tik būtų rezultatas, kad tik mus jaudintų, žadintų, provokuotų ar primintų, kad, kaip sakė kita studentė Aušrinė L., mes visi esame lakūnai, nors ir kokioj skylėj lindėtumėm.
???
Muzikos akademijos Solo penkiems būtum atlaidesnis, jeigu nežinotum, kad šiaip ar taip jie per pusę žingsnio diplomuoti profesionalai, kad jie repetuoja ne šalia studijų, ne, kaip sako šiauliečiai, pasimatymų sąskaita. Jie parodė na, ką jie, tiesą sakant, parodė? Minimaliausia, kas tik buvo įmanoma: tik pademonstravo pratimus, fizinį trenažą, tiesiog mankštelę. Rodė ir tarsi žiūrėjo į mus kiek iš viršaus pasigrožėkit mumis! Nelabai buvo kuo grožėtis: monotoniška, neišradinga, tų pačių elementarokų judesių kartojimas. Pilka, nuobodu, muzika bukinanti ir vienoda, tas pats ritmas per visą pasirodymą, bet jei ne ji, tai ir visai snūduriuotum. Užduotys apgailėtinai minimalios, vienintelė žanrinė scenelė elementari, vaikinukai lyg ir mėgina hipnotizuoti žiūrovą svaidydami žudančius žvilgsnius, merginos brunetė ir blondinė jau dabar turi amplua: moteriškoji viliokė ir kovingoji šiurkštuolė. Tiesiog negali patikėti, kad parodė tik tiek...
Žinoma, visi suvažiavo į šventę, reikia dėkoti ir džiaugtis. Džiaugiuosi ir trokšte trokštu, kad toks festivalis būtų kasmetinis, kad atvažiuotų trupės ir iš kitų aukštųjų mokyklų, kad būtų gausu prizų ir nominacijų, kad būtų Didysis prizas (gali net būti skiriamas remiantis žiūrovų valia), kad galėtumėm ne tik pramogauti, bet ir prusintis. Ačiū festivalio organizatoriams ir dalyviams (vos neparašiau iš inercijos, kad visus myliu), bet pasiremsiu savo numylėtaisiais Simpsonais. Vargšas Bartas patenka į klasę, kur visi sukdamiesi rateliu skanduoja dainelę, o kai finale mokytoja džiugiai praneša: Laimėjot visi!, linksmučiai vaikai dėkingi valiuoja. Bet tai atsilikusių klasė, tokių jokiu būdu negalima užgauti, o Bartas sveikas, gyvastingas, išradingas, jam nuolaidų nereikia...
Visuomenės informavimo tarnyba
"Šiaulių krašto" priedas "Park@s"
Nr.27 2005 m. balandis
|
