Skirmantas Valiulis Kitas Aleksandras Ostašenkovas

Vartydamas šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo sodriai nurusvintą fotoalbumą „Kitas krantas“, net neįtarsi, kad ketvirtį amžiaus jis išdirbo laikraštyje „Šiaulių naujienos“. Veikiau prisiminsi seną, 1975 m. jo filmą „Lapams krintant“, kurio pavadinimas lengvai įsikomponuoja į vėlesnius fotografijų ciklus: „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“, „Kelias rudens pabaigoje“, „Ruduo pionierių stovykloje“, „Vienatvė rugsėjuje“... Prisimeni ir prieš ketvirtį amžiaus visus žavėjusį A. Tarkovskio filmą „Veidrodis“, kurio finale berniūkštis iriasi vandenyje į kitą krantą, kitą, bet ir vis į tą patį – prisiminimų laiką.
A. Ostašenkovas ryžtingai pasuko iš kino į fotografiją, bet darbas laikraštyje, matyt, nebuvo tas krantas, kurio ieškoma ir ilgimasi. Lėmė turbūt ir atsitiktinumai – Šiauliuose ne tiek daug laikraščių, kad juos būtų galima palikti ir tuoj pat sugrįžti. Liko ir ryški reportažinės fotografijos gairė – knyga „Kryžių kalnas“ (1993), jos niekas nepralenkė iki šiol, nors mėgino. Buvo surengtas net tarptautinis fotokonkursas, gauta pinigų, bet žadėtas albumas apie stebuklą Šiaulių pašonėje įstrigo ilgam.
Kryžiai ir toliau ženklina A. Ostašenkovo fotografiją, nes jie daug kur lydi ir mūsų gyvenimą: bažnyčiose, kapinėse, pakelėse, senolių kambariuose. Kartais jie mažyčiai, vos įžiūrimi, paskendę laiko rūke, bet tai vis tiek ženklas, kuris žymi A. Ostašenkovo tylos pasaulį. A. ir M. Černiauskai teisūs, rašydami, kad tik velnias taip bijojo kryžiaus, kaip sovietinis „Glavlitas“. Nuretušuodavo net nuo bažnyčių. Kai 1968 m. tėvui reikėjo statyti antkapį Šiaulių mieste, kryžių leido iškalti tik paminklo paviršiuje – jokių siluetų ar išsikišimų į erdvę. Net po mirties visi turėjome būti vienodi, pageidautina – dar ir su žvaigžde. Gal todėl dabar įnirtingai diskutuojame dėl simbolikos, kuri savaime lyg ir nieko dėta. Bent jau žvaigždės visada yra žvaigždės.
A. Ostašenkovas naikina tik ženklų anonimiškumą ir nemirtingumą. S. Jokužio leidyklos (Klaipėda) parinkta nostalgiška rusva spalva dar labiau panardina mus į praeities ūką, kurį kiekvienas atpažins savaip. Kaip šiaulietis matau daug savojo miesto ženklų – medžių, namų, gatvių fragmentų. Šiauliai iš tiesų buvo prisikėlę iš griuvėsių: ūžė fabrikai, švytėjo netikėtomis reklamomis ir vitrinomis pagrindinė Vilniaus gatvė, atsitiesė visu aukštu ūgiu bažnyčia. A. Ostašenkovo fotografijose Šiauliai vis dėlto yra „liūdesio miestas“. Iš kito kranto kitaip matyti. Daug tikro liūdesio ir nostalgijos atsirado laisvės laikais, kai miestas ieškojo (ir tebeieško) sau vietos sparčiai besikeičiančios sostinės šešėlyje. Ir A. Ostašenkovo fotožurnalistikoje buvo ir tebėra kiti Šiauliai ir šiauliečiai. Tiesiog albumas sudarytas iš kitos – subjektyviosios, lyriškai ironiškos fotografijos. Klasikiniai mūsų fotoreporteriai – A. Sutkus, A. Macijauskas, R. Rakauskas, A. Kunčius – į fotografijos meną atėjo per spaudą, bet išlaikė tikėjimą fotografijos tikroviškumu. A. Ostašenkovo posūkis į kitą krantą buvo lėtas, tylus, susijęs su aštuntojo dešimtmečio maištininkais iš tylaus, banalaus pasaulio – V. Balčyčiu, A. Budvyčiu, A. Šeškumi, R. Pačėsa ir kitais.
Laiko paradoksai: V. Balčyčiui kol kas nepavyko išleisti savo knygos, nors jau kelinti metai gauna Valstybės stipendiją, A. Budvyčio vertas leidinys išeis tik po mirties, R. Pačėsa nutilo visai, iš sostinės sugrįžęs į Marijampolę, A. Šeškus ėmėsi kitos veiklos, o jų stiliaus bičiulis A. Ostašenkovas išleido fotoalbumą, ir dar kokį! Tikrai aukščiausios klasės: didelio formato, labai gera spauda, su kartais paliktais baltais puslapiais atokvėpiui. Panašiai ir Panevėžyje: S. Saladūną seniai įsidėmėjome dėl įdomių, originalių aktų, fotoaktų knygą ką tik išleido jaunasis A. Švelna. Klaipėdoje vis tebelaukiame fundamentalaus V. Strauko albumo, bet išėjo puošnus V. Karaciejaus leidinys, ne vieną knygą išleido fotožurnalistas ir poetas A. Stanevičius. O Vilniuje? Argi turi savęs vertas rinktines A. Kunčius, A. Sutkus, A. Lukys, R. Trimakas ar S. Paukštys? Tad ar blogai, kad šiaulietis A. Ostašenkovas moko, kaip fotografas iš regiono gali peržengti kuklaus katalogo lygmenį?
Kitokia ne tik jo fotografija, bet ir kalba. Sakyčiau, lyg ir susikeitė vietomis su puikios įžangos autore A. Narušyte: šioji apie laiką ir erdvę, mirties motyvą A. Ostašenkovo fotografijose rašo kur kas paprasčiau negu teoriniuose straipsniuose, o pats fotografijų autorius mąsto „aukštu stiliumi“: „Sielos analizė tapo vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, proceso antropologija – vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo“. Bet čia pat ir paprastutė išmintis – lyg raktas į „Kito kranto“ sielą: „Tik girdintis ir analizuojantis tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę“. Būdinga, kad pats fotografas geriausiai ir įvardija tos tylos fragmentus: „Važiuojant aplankyti tėvo kapo“, „Pasivaikščiojimas su savimi“, „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“, „Ilgai žiūrėjau į jūrą“. Tokiu dienoraštiniu stiliumi A. Ostašenkovas bene labiausiai išsiskiria iš kitų savo kartos tyliųjų fotografų. Tiktų palyginti su nesena puikia alytiškio V. Stanionio paroda, kuri vaizdavo jo kelionę per dabartinę labai kontrastingą, lūžusio laiko detalių pilną Lietuvą. A. Ostašenkovo „Kitame krante“ lyg ir nėra dabarties, nes kiekvienas motyvas yra praėjusi akimirka, diena, metų virtinė. Bene seniausia tiesioginė laiko užuomina – fotografijoje „Seniai praėjęs pavasaris“ (1986), kurioje ant sienos išlikęs rusiškas užrašas: „1953 kovo 12-ą – visi į rinkimus“. Kad tą patį mėnesį mirė Stalinas ir ką tai reiškė istoriniam laikui – nė žodžio. Bet pavasaris tikrai buvo, ir to pakanka laikui išsiplėsti – ir istoriniam, ir asmeniniam. Tik retu atveju pajuntame siužeto „režisūrą“ – „Nuojauta rudens pabaigoje“ (1999) ar pavadinimo socialėjimą „Žmogus, prašantis 20 kapeikų duonai“ (1982). Nuotaikos ir motyvų kartojimosi išvengta serijas ir ciklus sumaišant, sudedant į visai kitaip struktūruotą „Kitą krantą“. Kiti mėgsta viską dėti iš eilės, metai po metų. Bet A. Ostašenkovo „Kitas krantas“ nėra jo fotografijos rinktinė, nors gal į tokią ir pretenduoja. Jame daug erdvės ir laiko kilpų. Įdomioji fotografija „Tai toli viduvasaris“ (1982) iš knygos pradžios nukeliama į pabaigą, ir įsitvirtina kitos fotografijos, nors tuo pačiu pavadinimu, bet kitų metų (1988) rėmuose. Laiko poslinkis ir jo įvaizdinimas akivaizdus, kaip ir plaukimas į „Kitą krantą“.

Perspausdinta iš svetainės www.bernardinai.lt