Patricija Bielskienė. KULTŪRINĖS INDUSTRIJOS RAIDA ŠIAULIŲ MIESTE 1998 – 2004 METAIS
Šiaulių miesto kultūrinės industrijos raidos tyrimo išvados.

Vilniaus dailės akademija
Humanitarinių mokslų fakultetas
UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra
KULTŪRINĖS INDUSTRIJOS RAIDA ŠIAULIŲ MIESTE
1998 – 2004 METAIS
Patricijos Bielskienės
Kultūros vadybos ir kultūros politikos mokslų
magistro darbas
Mokslinis vadovas: ŠU prof. dr. G. Mažeikis
Recenzentas: VDA doc. dr. A. Gėlūnas
VILNIUS, 2005




Šiaulių miesto kultūrinės industrijos raidos tyrimo išvados

Tyrime dalyvavo septynios pagrindinės Šiauliuose kultūrinį gyvenimą organizuojančios institucijos. Akivaizdus visų jų veiklos krypčių skirtumas iš esmės įtakoja finansavimo bei pasiūlos organizavimo specifiką mieste. Priklausomai nuo veiklos, skiriasi ir kultūrinės industrijos organizavimo galimybės. Šis bruožas išryškėja analizuojant institucijų veiklą, kurios daugiau dėmesio skiria pramoginei veiklai ir institucijas, kurios orientuojasi į klasikinio ir ne masiniam vartotojui siūlomo meno renginių organizavimą.
Pramoginio tipo renginių favoritais laikytinos kelios įstaigos: Šiaulių kino ir kultūros centras „Saulė“ bei Kultūros centras. Kaip matėme, „Saulė“ anksčiau dar skirdavo šiek tiek dėmesio klasikiniams koncertams, tačiau ilgainiui persiorientavo į pramoginę veiklą. Jos dėmesio centras – kinas ir pramoginės muzikos koncertai. „Saulė“ vienintelė Šiauliuose pristato populiarų ir mažiau žinomą kino produktą vartojimui. Tendencinga, jog uždirbtos lėšos yra investuojamos į pasiūlos plėtimą, taip pritraukiant ir auginant subtilesnio skonio vartotoją. Vadovaujantis tokia strategija, palaipsniui kuriama viešo kultūrinio kino produkto vartojimo tradicija, kuri dėl ekonominės vartotojų galios vis dar silpna.

Taip pat daug dėmesio pramoginiams kultūros renginiams skiria Šiaulių Kultūros centras. Tačiau čia nėra plečiama pasiūla, nesistengiama uždirbti kuo daugiau lėšų veiklai plėsti. Šios institucijos veikla dar nėra organizuojama pagal kultūrinės industrijos veiklos principus.
Stambiausiomis parodų organizavimo bazėmis mieste yra tapusios Šiaulių bei Šiaulių universiteto dailės galerijos. ŠU dailės galerija dažniausiai apsiriboja tik parodine veikla, kurią pati įstaiga finansuoja iš komercinės veiklos dėka gaunamų pajamų. Šiaulių dailės galerija yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto, tačiau savo veikla stengiasi uždirbti papildomų lėšų veiklai plėsti bei supažindinti žiūrovą su naujausiomis šiuolaikinio meno rūšimis ir tendencijomis, taip užpildydama šią kultūrinės veiklos pasiūlos stoką mieste.
Šiaulių „Aušros“ muziejus finansuojamas valstybės bei aktyviai dalyvauja fondų programose. Šiai institucijai būtina yra valstybinė parama, tačiau panašu, kad atsižvelgdama į savo veiklos pobūdį ji galėtų aktyviau dirbti, ieškodama rėmėjų paramos.
Šiaulių apskrities filharmonija yra koncertinio pobūdžio renginių organizavimo įstaiga, iš dalies finansuojama valstybės. Nors didžioji organizuojamų koncertų dalis skirta ugdyti klasikinės muzikos klausytoją, didžiausio vartotojų dėmesio susilaukia pramoginio pobūdžio renginiai. Kaip tik dėl šios priežasties, įstaigos vadovės teigimu, bus plečiama pramoginių koncertų pasiūla, kad šių uždirbtų lėšų pagrindu būtų galima organizuoti klasikinės muzikos ir alternatyvaus pobūdžio renginius. Vien iš veiklai skiriamų lėšų filharmonija išsilaikyti nėra pajėgi, todėl dalinis valstybinis finansavimas jai būtinas.
Aptartų įstaigų spektre išsiskiria Šiaulių dramos teatras, nes jo uždirbamos pajamos tendencingai mažėja. Nuo 2005 metų, įsigaliojus teatrų veiklą reglamentuojančiam įstatymui, jo biudžeto paskirstymu ir koordinavimu tiesiogiai užsiims Kultūros ministerija.

Nors šiame darbe analizuojame kultūros įstaigų veiklos tendencijas pagal tai, kiek jose atsispindi kultūrinės industrijos veiklos specifika, tačiau savaime suprantama, jog tokia skirtis nėra vienaprasmiška. Juk galima siekti papildomų lėšų veiklai pritraukimo ir tuo pačiu orientuotis į kultūrinio produkto pasiūlos plėtimą. Tokiais pavyzdžiais laikytini kino ir kultūros centras „Saulė“, Šiaulių apskrities filharmonija ir Šiaulių dailės galerija. Neigiamai šiuo požiūriu turėtų būti vertinama Kultūros centro veikla.
Iš atlikto tyrimo galima daryti išvadą, jog pasiūlos plėtra tiesiogiai priklauso nuo finansavimo ir įstaigų gebėjimo suvokti kintančius visuomenės poreikius. Šiauliuose kultūros įstaigos pačios uždirba tik nedidelę jų institucijų finansavimui reikalingą, lėšų dalį, dažniausiai yra remiamos savivaldybės ar valstybės. Galime teigti, kad Šiauliuose kultūrinės industrijos veiklos principų sistema kol kas veikia tik sąlyginai. Kaip patvirtina įstaigų, kurios siekia kultūrinio produkto pasiūlos gausinimo (filharmonija, dailės galerija, „Aušros“ muziejus), vadovų nuomonė, biudžetinis finansavimas jiems yra vis dar būtina jų vadovaujamų institucijų išlikimo sąlyga bei garantas. Mūsų manymu, labai svarbu, kad tokios finansavimo garantijos netaptų įstaigų kultūrinės veiklos stagnacijos priežastimi. Šito išvengti įmanoma tik kryptingai siekiant kultūrinio produkto pasiūlos plėtros galimybių ir įstaigų veikla uždirbamų lėšų veiklai, galimybių optimizavimo.
Biudžetinis finansavimas būtinas tokioms įstaigoms, kurios turi didelę kultūrinių produktų bazę, kurių priežiūra ir sauga yra labai brangi ( pvz. „Aušros“ muziejus).
Svarbia problema, siekiant aktyvinti kultūrinę industriją, yra gebėjimas pasinaudoti valstybės skiriamais fondais, savivaldybės kultūros programoms skiriamomis lėšomis bei ypatingai – ES fondais. Pastaroji sritis Šiauliuose yra labai problematiška. Per apklausą visi įstaigų vadovai vieningai pastebėjo, jog gebėjimas pasinaudoti ES fondų teikiama parama reikalauja rimto darbo ir patirties, teorinio ir praktinio išmanymo. Šiai dienai šios patirties stoka dar neleidžia įstaigoms pasinaudoti ES fondų teikiamomis galimybėmis, be to, gebėjimas parengti projektą nėra vienpusiška teikėjo problema. Pokalbių metu vieningai kritiškai buvo vertinta ir ES struktūrinių fondų finansavimo paskirstymo sistema, kurioje kultūrai neskiriama pakankamai dėmesio.


Šiaulių miesto kultūrinės industrijos raidos tyrimo išvadų apibendrinimas ir rekomendacijos

· Darbe tiriamų Šiaulių miesto kultūros įstaigų finansavimas dažniausiai yra mišrus, formuojamas iš biudžeto, fondų, rėmėjų, uždirbtų lėšų. Todėl dabartinėje situacijoje toks finansavimas būtų optimaliausias.

· Kultūros įstaigos nors ir mėgina plėsti pasiūlą ir uždirbti lėšas savo veiklai, tačiau dabartiniu laikotarpiu jų veikla tik dalinai atitinka kultūrinės ir kūrybinių industrijų veikimo principus.

· Šiaulių miesto kultūros įstaigos dar nėra pajėgios pilnai išnaudoti laisvos rinkos galimybių ir todėl negeba rengti didesnių kultūrinės ar kūrybinių industrijų projektų.

· Kad būtų išvengta stagnacijos ir neproduktyvios kultūros įstaigų veiklos, kiekvienoje jų būtinas kultūrinės ir kūrybinių industrijų principų diegimas.

· Kultūrinės industrijos principinių nuostatų diegimui būtina tobulinti kultūros administravimo darbuotojų kvalifikaciją.

· Būtinas profesionalus vadybinis ir administracinis požiūris į ES programų teikiamas galimybes kultūrinės ir kūrybinių industrijų plėtotei mieste.

· Būtina miesto kultūros įstaigų infrastruktūrą pritaikyti kultūros vartotojui, remiantis šiuolaikiniais Europos kultūrinio gyvenimo organizavimo standartais.

· Reikalingas pozityvus miesto valdžios požiūris, skiriant lėšas kultūros įstaigų infrastruktūros plėtrai. Taip pat būtina steigti naujas darbo vietas, siekiant optimizuoti kultūros įstaigų veiklą.


IŠVADOS

Šio magistrinio darbo pagrindinis tikslas buvo išnagrinėti Šiaulių miesto kultūrinės industrijos raidą 1998-2004 metais.

Darbo pagrindiniai uždaviniai :
· analizuoti kultūrinės ir kūrybinių industrijų teorines prielaidas bei raidą;
· apžvelgti ES fondus, reglamentuojančius kultūros plėtrą;
· išnagrinėti Šiaulių miesto kultūrinę industriją savivaldybės bei valstybinio pavaldumo įstaigose, atsiribojant nuo privataus kultūros paslaugų sektoriaus ir privačių kūrybinių industrijų;
· lyginti Šiaulių kultūros raidą minėtame sektoriuje su Piarnu ir Jelgavos miestų patirtimi.

Pirmame darbo skyriuje apžvelgta kultūrinės industrijos teorijos ir praktikos raida. Pagrindines nuostatas suformulavo ankstyvosios kritinės teorijos periodo autoriai – Th. W. Adorno bei M. Horkheimeris. Iš pateiktos pirmojoje darbo dalyje analizės paaiškėja jų pateikta kultūrinės industrijos sąvokos reikšmė, visų pirma žyminti betarpišką pasiūlos pasaulio santykį su subjekto savikūros procesu. Monopolistinio kapitalizmo sąlygomis individas yra sąlygojamas „visuomenės būklės“, o ši, savo ruožtu, yra pajungta masinei kultūrinei industrijai.
Tačiau tokia kultūrinės industrijos samprata ilgainiui buvo atmesta, kaip neveiksminga, analizuojant jau šiuolaikius kultūros procesus, o santykis tarp meno vertybės bei vertės tapo legitimuotas. Jis buvo analizuotas pateikiant keletą kultūrinės industrijos veikimo pavyzdžių. Filosofinis požiūris į kultūrinę industriją buvo pristatytas analizuojant „Disney“ fenomeną.
Kultūrinės industrijos kritikos požiūris pateiktas remiantis kultūros vadybos teoretiku A. J. Wiesand‘u, kuris teigia, jog kultūros organizavimas gali būti traktuojamas nuo kritiškos Th. W. Adorno sampratos iki teigiamai vertinamų kultūros industrijos savybių, kurių dėka kultūros fenomenai tampa prieinami kiekvienam individui.

Kitas svarbus aspektas yra pajamas sąlygojančių kultūrinės industrijos veiklos principų diegimas kultūros institucijose. Matome, kad taip suprasta kultūrinės industrijos sistema nebėra vartotojų kultūros „programuotoja“, tačiau kapitalų cirkuliacijos bei kultūros pasaulio artikuliacijos sistema. Tyrimo metu argumentavus pozityvias kultūrinės industrijos savybes, buvo pereita prie kultūrinės ir kūrybinių industrijų sąvokų skirties. Ši skirtis atlikta remiantis Ch. Smith‘o pastabomis. Sutinkant su tuo, jog kultūrinė ir kūrybinės industrijos yra grįstos intelektine – kūrybine galia, reikia analizuoti pačią kuriamo produkto specifiką. Juk kūrybinių industrijų produktas visuomet orientuotas į finansinį kapitalą. Tai gali būti estetizuotas buitinis prietaisas (pvz. originalus šviestuvo dizainas, rūbo modelis, etc.), kurio pagaminimui reikalingos kūrybinės galios. Kultūrinis fenomenas turi tam tikrą, iš anksto sukauptą kultūrinį arba simbolinį kapitalą, kuris potencialiai gali būti paverstas finansiniu kapitalu. Tokia kapitalų cirkuliacija ir pasižymi kultūrinė industrija.

Dar vienas svarbus šio darbo tikslas - atskleisti ES kultūros politikos santykį su kultūrinės industrijos fenomenu. Atlikta apžvalga parodė, jog ES programos yra orientuotos į kapitalo cirkuliacijos palaikymą bei formavimą, skatinantį kultūrinių produktų pasiūlą ir kultūros įstaigų pajamas. Darbe pabrėžta, kad kultūros parama Europos Sąjungoje nėra vienalytė: remiamos naujos bei elitinės meninės veiklos formos, bet atsižvelgiama ir į masinės kultūrinės industrijos produkcijos plėtrą bei paklausą. Daug dėmesio skiriama naujų masinės komunikacijos priemonių panaudojimui, remiant kultūrinį bendradarbiavimą, ugdant toleranciją, saugant kultūrinį paveldą, susiejant socialinius ir kultūrinius visuomenės poreikius. Akivaizdu, kad toks kryptingas finansavimas skatina kultūrinę industriją: paveldo kaupimą ir jo adaptavimą rinkos ir visuomenės poreikiams, simbolinio kapitalo formavimą ir kt.

Darbe pabrėžta, kad integracija į Europos Sąjungą iš esmės nulėmė Baltijos šalių kultūros politikos formavimo principus. Pereinant prie miestų kultūros politikos strategijos tyrimo, analizuotos nuostatos, kaip pasinaudoti tomis kultūrinės veiklos sritimis, kurios teikia pajamas kultūrinei veiklai plėtoti. Tačiau tokios nuostatos ir jas atitinkančios strategijos, lyginant Šiaulių, Jelgavos (Latvija) ir Piarnu (Estija) miestus, nėra bendras kultūros politikos dėsnis. Piarnu atveju visa sovietinė infrastruktūra buvo reorganizuota dar 1993 metais. Visos įstaigos funkcionuoja kaip nevyriausybinės organizacijos, todėl siekiant gauti pajamų savo veiklai vystyti, jos aktyviai dalyvauja projektiniame finansavime.
Kaip parodė atlikti statistiniai tyrimai, Jelgavos mieste kultūros įstaigų uždirbtos lėšos yra grąžinamas į biudžetą, todėl, skirtingai nei Šiaulių kultūros įstaigos, jie negali laisvai disponuoti gautomis lėšomis, kas apsunkina jų dalyvavimą kultūros rinkoje.

Šiauliuose savivaldybės (arba valstybinio pavaldumo) kultūros institucijų veikla nėra pakankamai orientuota į laisvąją rinką (priešingai privačioms ir viešosioms kultūros įstaigoms: galerijoms, muziejams, pramogų centrams, kurie kryptingai siekia gauti pelną, tačiau miesto kultūros politika negali įtakoti šių institucijų veiklos). Biudžeto finansuojamos įstaigos pasilieka sau teisę uždirbtas lėšas investuoti į savo veiklos plėtimą, netradicinės kultūrinio produkto pasiūlos organizavimą, tačiau tai dar netapo kryptinga veikla.

Magistriniame darbe pateikiama atlikto kultūros industrijų Šiauliuose tyrimo analizė. Tyrimui buvo pasirinktos septynios pagrindinės Šiaulių miesto Savivaldybės arba valstybinio pavaldumo kultūros įstaigos. Būtent šių įstaigų finansavimas bei pavaldumas ilgainiui patyrė transformacijas, apimančias visas svarbiausias kultūrinio gyvenimo organizavimo sritis mieste. Tyrimas parodė, jog biudžetinis finansavimas nenulemia įstaigos veiklos specifikos. Kiekviena įstaiga mėgina gausinti pasiūlą bei gauti papildomas pajamas, o tai iš dalies atitinka kultūrinės industrijos veikimo principus. Šiaulių „Aušros“ muziejus, finansuojamas valstybės, savo veiklą plėtoja maksimaliai pasinaudodamas fondų teikiama parama. Kitos įstaigos, kultūrinės industrijos principų įgyvendinimo požiūriu labai skiriasi. Finansinių ir veiklos duomenų analizė parodė, kad pvz., Kultūros centras, nors ir disponuodamas didžiausiomis lėšomis, nedidina mokamų paslaugų kiekio. Kultūros centre nėra aktyviai ieškoma naujų papildomo finansavimo šaltinių ir nemėginama ieškoti alternatyvų tradiciniams (dažniausiai pramoginiams) kultūriniams renginiams. Kita vertus, Šiaulių universiteto dailės galerija veikia pagal kultūrinės industrijos principus, ji savo kultūrinę veiklą finansuoja iš savo uždirbtų lėšų.

Tam, kad minėtose Šiaulių miesto kultūros įstaigose būtų išvengta stagnacijos ir neproduktyvios veiklos, būtinas kultūrinės ir kūrybinių industrijų principų diegimas, kultūros administratorių kvalifikacijos tobulinimas. Taip pat būtinas profesionalus vadybinis ir administracinis požiūris į ES programų teikiamas galimybes kultūrinės ir kūrybinių industrijų plėtotei mieste.

Svarbu Šiaulių miesto kultūros įstaigų infrastruktūrą pritaikyti kultūros vartotojui, remiantis šiuolaikiniais Europos kultūrinio gyvenimo organizavimo standartais. Taip pat reikalingas pozityvus miesto valdžios požiūris į kultūros įstaigų infrastruktūros plėtrą bei kultūros institucijų veiklos optimizavimą.

Suvokti ir spręsti šias išvardintas kultūros politikos, kultūrinės ir kūrybinių industrijų diegimo problemas įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant projektinėje veikloje su užsienio partneriais, istoriškai ir teoriškai įsisavinant kultūrinės industrijos idėjos svarbą, priimant rinkos pasaulio iššūkius ir globalaus pasaulio tikrovę bei kintančius vartotojiškos visuomenės poreikius.