Bet kokie mėginimai apibrėžti kultūrą taip, kad būtų tenkinami moksliniai tiks-| lumo kriterijai, neišvengiamai susiduria su socialinio apibendrinimo poreikiu, tiesiog slopinančiu pastangas kruopščiai diferencijuoti. Kad ir kokį kultūros apibrėžimą pateiktų mokslas, tuoj pat atsiranda kas nors tokio, f ko neapima apibrėžimas ir kas vis dėlto vadinasi kultūra".
Tokiomis aplinkybėmis lieka kelios galimybės: 1) empiriškai tyrinėti socialinę kultūros" vartoseną; 2) remtis apibrėžimais; tokiu atveju kultūrai priskiriama tai, ką mokslas vadina kultūra"; 3) pasirinkti abstrakcijos laipsnį, adekvatų socialiniam kultūros sąvokos apibendrinimui; tokiu atveju konstruojama problema, į kurią žvelgiant kultūra pasirodytų f esanti vienas iš galimų sprendimų problemų hierarchijoje, lygintinas su kitais lygiareikšmiais sprendimais.
Toliau samprotaudami rinksimės pastarąjį būdą. Jo pranašumas tas, kad atsisakome konkretinti kultūrą ir galime, nors kiek padrikai, šlietis prie moderniojo teorijų ir problemų konstravimo, kuris moksliškai apibendrinamas kaip sistemų teorija", o platesnėse intelektinėse diskusijose tapo žinomas kaip postmodernumas". Tai nulems mūsų straipsnio struktūrą.
Pirmiausia pateiksime problemą, į kurią reaguoja kultūra". Ja remdamiesi mėginsime paaiškinti kultūros vadybos sąvoką. Ją apsvarstę bandysime nustatyti kultūros vadybos tikslus, kuriuos paskui nagrinėsime ypatingomis - postmodernios visuomenės - sąlygomis. Šie specifiniai tikslai norom nenorom įgyja politinės problematikos pobūdį, -kaip tik šiai problematikai skirsime baigiamuosius, anaiptol negalutinius samprotavimus.
Nuolatinis visų samprotavimų fonas - tai mūsų tiesioginis ryšys su kultūros vadybos mokymo praktika, tačiau kaip tik šioje srityje aiškiai jaučiame teorinių ir programinių priemonių stygių.
Tad kas yra kultūra?
Sociologija, kaip ir kiekviena mokslo disciplina, savo objektų sritį tyrinėja fragmentiškai. Galėtume pasakyti, ji remiasi tam tikrais vienetais, kaip fiksuotais, jos atliekamų analizių elementais. Mėgindama apsieiti be šių vienetų, sociologija tampa nekompetentinga ir nepagrįstai prabyla apie jai neprieinamus dalykus. Nuo seno tokiais aptariamosios disciplinos vienetais buvo veiksmai (Handlungen), neseniai jais tapo ryšiai (Kommuni-kationen). Ar kalbėtume apie veiksmą, ar apie ryšį, problema nuo Hobbeso laikų ta pati: su kiekvienu socialiniu įvykiu siejama daugybė kontaktų galimybių (Anschlufimoglichkeiteri). Kiekvienas veiksmas, kiekviena komunikacija gali sukelti neapskaičiuojamą, nelauktą efektą. Šia prasme socialinis pasaulis pavojingas.
|
Tačiau iš tikrųjų netrukus pastebėtume, kad galimų kontaktų aibė ribota. Socialinis pasaulis plečiasi ne bet kaip, čia ne vieta savavališkiems kontaktams. Apskritai jis sukurtas išties tvarkingai. O tai tėra įmanoma, jei socialiniame pasaulyje egzistuoja formos, aiškiai ribojančios, prie ko galima ir prie ko negalima šlietis.1 Teorinis, tačiau anaiptol ne antraeilis klausimas būtų, kas yra šios formos iš tikrųjų" - simboliniai kodai, interpretavimo modeliai (Deutungsmuster) ar latentiniai prasminiai susitarimai (Sinnarragements) mūsų tikslams pakanka užfiksuoti faktą - sociumas privalo naudotis tokiomis formomis, kad nesubyrėtų socialinės prasmės pasaulis. Jei apskritai galime remtis tuo, kad ši prasmė įgyvendinama per komunikaciją, ribojančios formos turi būti komunikacinės formos.
Pirmiausia norėtume pasakyti, kad kultūra plačiausia prasme yra tokių tipinių formų sankaupa. Tai ansamblis ar registras visų esamų socialinių " Į (taigi komunikacinių) formų, suprantamai organizuojančių kontaktus. Šitaip sukonstruota kultūros sąvoka atitinka pradžioje minėtą teiginį: kultūra yra socialinis totalus fenomenas", pasižymintis universaliu pritaikomumu. Absurdiška būtų kalbėti apie tokio universalaus komplekso vadybą. Todėl šią sąvoką pravartu apriboti. Palaikyti komunikacinius procesus sistemingus ir potencialiai galimus (anschluflfahig) leidžia si moji temų galia. Ar būtų kalbama apie vaikus ir virtuvę, karą ir Šventojo Stepono Rotondo baziliką ar naujos futbolo aikštės įrengimą biotopo pakraštyje, pačios temos visada lemia, kas, kada, kuo ir l (tinkamai ar ne) prisidės prie komunikacijos. Temų skatinama kom kacija gali rastis evoliuciniu būdu, tačiau ją galima ir specialiai puoš ti.2 Tam tikrų visuomeninių institucijų paskirtis - užčiuopti senas ir i jas temas, jas apdoroti, varijuoti, platinti ir paversti visuomenės komunikacijos objektu.
|
Patikslindami anksčiau pateiktą abstraktų apibrėžimą, teigiame: turą yra ansamblis ar registras visų socialiai aktualių temų, kurias ko nikacijos tikslais kaupia, apdoroja, plėtoja ir įgyvendina specialiai sukurtos institucijos.
Kad ir kokio pobūdžio būtų šios institucijos, jų lemiama temų evc cija savo ruožtu veikia pačių institucijų struktūrą. Nebūtina kalbėti i nuolatinę disociaciją, nuolatinį (su visuomenės raida susijusį) organ vimą ir reorganizavimą. Svarbiausia, kad mūsų apibrėžimas skiria pu lėjamų ar numatytų puoselėti temų konsteliaciją ir už tai atsakingų institucijų sritį. Šia skirtimi remsimės diskutuodami apie tai, kas vis labiau vertinant vadinama kultūros vadyba".
Kas yra kultūros vadyba?
Nesunku pastebėti, kad visuomeniniams procesams, kurių problema ką tik aptarėme, reikia infrastruktūrinio pagrindo.3 Turi egzistuoti pol kai sukurtos ar saviorganizacijos būdu atsiradusios institucijos, ku skatina silpnų" semantinių (teminių) procesų vyksmą, juos palaiko, stato neribotam laikui ar nukreipia priklausomai nuo bendrų visuo nes raidos prognozių". Žinoma, tokios institucijos gyvuoja, jos persi kia visuomenę, pradedant municipalinėmis kultūros įstaigomis, teati muziejais, bibliotekomis, galerijomis, meno žurnalais, meno aukcior baigiant popmuzikos festivaliais ir miesto kvartalų šventėmis. Tačiai (ir daugybės kitų) institucijų personalą neretai sudaro pusiau profesic lai, kurių išsilavinimas apskritai nesusijęs su būtinybe palaikyti kult nius procesus, kartais vienaip ar kitaip specializuotas, kartais grind mas sukaupta profesinio gyvenimo patirtimi.
|
Tai anaiptol ne visada kenkia, kartais net skatina kūrybinį potencialą. Tačiau kiekvienas žinovas patvirtins, kad kultūriniai procesai apskritai valdomi" apmaudžiai diletantiškai, ir toks diletantizmas tikrai neatitinka visuomeninės šių procesų svarbos. Todėl diskutuojama (ir Federacijos lygiu tiriama bei tikrinama), ar turint omeny kultūros procesų reikšmę nevertėtų įvesti kultūros vadybos profesijos ir pateikti jos kultūros institucijų rinkai.4
Remdamiesi ankstesniais samprotavimais, siūlome suvokti kultūros vadybą kaip profesiją, skirtą organizuoti infrastruktūrines kultūrinių procesų egzistavimo sąlygas, kiek šie procesai yra visuomeniniai (komunikaciniai).
Šitaip susitarus išsyk aiškėja: kultūros vadyba anaiptol nekuria kultūros, kad ir kaip prie jos prisidėtų. Moderniau kalbant, kultūros vadyba steigia kultūrinių procesų aplinką. Šia funkcija grindžiamas jos pragmatizmas. Todėl studijuojant kultūros vadybą būtina susipažinti su abiem aspektais - kultūriniais procesais ir jų gyvavimo sąlygomis. Šis ir" pabrėžia, kad kultūros vadyba tegali būti sieną peržengėjų profesija. Kalbant moderniomis sąvokomis, šios profesijos sritis hibridinė. Jos studijos tegali būti tik lateralinės.6
Kultūros vadybos funkcija
Bendriausią kultūros vadybininko profesijos tikslą nusako jos apibrėžimas: kultūros vadyba - tai infrastruktūrinių kultūros gyvavimo sąlygų organizavimas, būtent profesionalus tokių sąlygų organizavimas. Kultūros vadyba - taigalimybią suteikimas kultūrai, jos dirvos parengimo technika, sugebėjimas pasitelkti išteklius, planavimo, teisės ir ekonomikos žinias moderniosios visuomenės sąlygomis. Tai anaiptol nėra kultūros procesų valdymas.
Tačiau toks ne valdyti sumanytas kultūros gyvavimo sąlygų organizavimas daro poveikį kultūros procesams (todėl mokymasis ir turi būti lateralinis). Sudarantysis sąlygas kartu ir sąlygoja, ir kaip tik tai verčia atkreipti dėmesį i politinį-visuomeninį kultūros vadybos matmenį Būtų akivaizdžiai naivu nepastebėti sąlygojančio" sąlygų poveikio ir kultūros vadybą supaprastinti iki grynai technologinės funkcijos. Visiškai nenuostabu, kad ši besivystanti profesija pateko į kryžminę visuomeninės diskusijos ugnį.
Šią diskusiją (žinoma, pasirinktinai) apibendrinsime tokiomis tezėmis
- Esamų galimybių ribojama kultūra nuo seno buvo save organizuojantis procesas. Visada, kai būdavo svarbūs visuomeniniai šių ri padariniai, jos būdavo nustatomos iš išorės. Tai atlikdavo kunigai] čių ir karalių rūmai, o pastaruosius du šimtus metų kaip feodalai v dantys impresarijai, taip pat totalitariniai režimai ir mums pažįs mos demokratinės kultūros institucijos.
- Tačiau tai prieštarauja autonomijos idėjai, kuri vis labiau pripažįs ma kalbant apie kultūros procesus. Išoriniai, primesti veiksniai ne retų reguliuoti, valdyti, lemti kultūros. Kultūros vadyba ne tik nėr kalinga, ji tęsia išorinio kultūros valdymo tradicijas ir įsilieja į kask galiojančias oficiozines" politines ir visuomenines paradigmas. Ji gali būti pritarianti. Iš tikrųjų per kultūros vadybą randasi profesi aptarnaujanti" pati save, neturinti jokios tikros funkcijos. Tik ji p ir šaukia apie kultūros vadybos poreikį, kurio apskritai nėra.
Kad ir kaip gaila, abi šios tezės kyla dėl teorinių keblumų; apie juos tegalime užsiminti, nors jų padariniai reikšmingi ir juos reikėtų apte skyrium. Paprastai elgiamasi taip, tarsi kultūra būtą sistema, viena iš daugelio visuomeninių posistemių, kaip ir šios turinti autonomijos galimybę
Kultūra nėra sistema
Sociologija teigia, kad modernioji visuomenė pasižymi funkcine diferenciacija. Tai turėtų reikšti, kad pagrindines funkcijas visuomenėje įgyvendina funkcijų sistemos: politika leidžia daryti kolektyviai saistančius sprendimus, ekonomika reguliuoja stygių, teisė stabilizuoja lūkesčius, mo las fiksuoja tiesą arba netiesą.
Šios sistemos, prie kurių priklauso ir auklėjimas, šeima, menas, tam tikro kodo yra vidujai uždaros. Šiuo kodu jos nustato savo rib Anapus ribų viskas kitaip nei šiapus. Antai ekonomikos sistema suvoi pasaulį tik skirdama apskaičiuojamus ir neapskaičiuojamus dalyk mokslas aklas viskam, ko negalima patvirtinti kaip tiesos ar netiesos. Sv biausia, kad tokias sistemas ir pačią visuomenę sudaro ne kas kita, k; komunikacijos, skatinančios naujas komunikacijas, kurios skatina naujas komunikacijas... Nuo visuomenės šios sistemos skiriasi jų nulemtomis komunikacijomis, būtent atitinkamu kodu.
Jau užsiminėme, kad ir menas yra tokio pobūdžio, taigi socialinė sistema, kuri kondensavosi operaciniu būdu ir ilgainiui nusistovėjo kaip autonomiška ta prasme, kad tik menas sprendžia, kas yra menas. Išsyk reikia pripažinti, kad apskritai neaišku, kas sudaro meno kodą: kas gražu ar bjauru, sensacinga ar nuobodu, įmantru ar paprasta. Teigiame (čia negalėdami specialiai pagrįsti), kad tuo tarpu meno kodas - tai objekto apibūdinimas (ar neapibūdinimas) kaip meno.8 Šitaip menas gali sau leisti būti perdėm atviras ir kartu absoliučiai uždaras; žinoma, kyla grėsmė, kad jis bus palaikytas visiškai savavališku.
|
Tačiau jei priimsime prielaidą, kad kultūra irgi yra sistema, kaipgi ši sistema būtų koduojama? Kokios jos ribos, anapus kurių jau nebe kultūra? Ar esama komunikacijų, kurių negalime nagrinėti kultūros požiūriu? Šiaip ar taip, kultūros problema (organizuoti ir riboti komunikacinių kontaktų galimybes) kyla per kiekvieną komunikacinį procesą, todėl visuomenės mastu nuolat reikia naudotis siejančiu temų poveikiu. Atitinkami problemos sprendimai negali būti autonominiai, jie visada priklauso nuo globalių visuomeninių ir lokalių komunikacijos sąlygų. Kaip tik evoliucionuojant šioms sąlygoms skirtingais laikotarpiais randasi skirtingi kultūros sąlygų organizavimo tipai.
Mūsų tezė tokia: modernioje visuomenėje pradeda diferencijuotis kultūros vadybos" tipas (ne kultūros sistema); pasiekėme tašką, kuriame vyksta ir turi pasiteisinti ši diferenciacija. Regis, kaip tik todėl nuo šio proceso neatsiejami įtampa ir susižavėjimas. Šis procesas nolens volens inovacinis, todėl ir kontroversiškas.
Moderni visuomenė
Žodžiu, daug kas priklauso nuo to, kaip apibūdinama moderni visuomenė. Mokslo ir meno ribas peržengianti intelektualinė diskusija šios visuomenės raidą apibendrina antraštiniu žodžiu postmodernas". Nesvar- , bu, ar diskutuojant orientuojamasi į Lyotard'ą, Baudrillard'ą, Welschą, ar į kitus, visada išryškėja tai, ką galėtume apibūdinti kaip galimų požiūrių visuomenėje pliūpsnį ir glaudžiai su tuo susijusį: anything goes. Galimų požiūrių pliuralizmas, deramų (visuotinai pripažįstamų) perspektyvų atsisakymas, neįmanomybė suvokti visuomenės vieningumą ir suku šuo tinai tinkamas strategijas - visa tai apima postmoderno sąvok čiau tarsi miglotai, taip miglotai, kad bet kokia priemonė šiame kor te (pvz., kultūros vadyba) pasirodo esanti kontingentuota: dar dai to paties.
Visuomenės postmodernios diagnozės - tai deskriptyvinės diagn Jos aptinka ir aprašo neriboto pliuralizmo simptomus, pliuralizmo metareguliavimo, metapasakojimo (Lyotard), be kontakto su tikrove galimybės (Baudrillard). Tačiau ši simptomatika, kurios anaiptol nej jame, peržengiama, postmoderno sindromą pakeitus visuomenės i ze.9 Čia tegalime pateikti rezultatus: moderni visuomenė yra funkciškai diferencijuota, suskaidyta į griežtai autonomiškas funkcijų sistema turinčias savus kodus.
Bendrieji kultūros vadybos tikslai
Viena vertus, akivaizdus visuomeninis-politinis kultūros vadybos muo, nes ji nustato kultūrą lemiančias sąlygas. Antra vertus, panašu to neišvengsime, jeigu jau kultūra gali būti suvokiama kaip transfero fenomenas, kuris kaip tik šitaip pabrėžtas įgyja ypatingą modernią reikšmę. Todėl formuluoti kultūros vadybos tikslus - drąsus sumanymas, būtinas ir kartu skatinantis kontroversiškus požiūrius. Jei vis dėlto išvardijame keletą šių tikslų, tai tik iš tam tikros pozicijos, ir nors remiamės mūsų nustatytomis sąvokomis, tačiau (atsižvelgdami į minėtąjį moderniosios visuomenės paveikslą) pabrėžiame skirtumą nuo kitų galimų diagnozių, kurias, žinoma, irgi turėtų atspindėti loginis argumentacinis braižas (kaip tik tuo grindžiame mūsų pasirinkimų pranašumą). Suvokdami savo vaizdinių kontingentiškumą, pagrindiniais kultūros vadybos (kaip organizuojančios infrastruktūrines kultūros gyvavimo sąlygas) tikslais laikome šiuos:
- Moderniomis sąlygomis, kai visuomenėje nesulaikomai auga pliuralizmas, kultūros vadyba stengiasi globalų pliuralizmą atkurti lokaliai. Ji atskleidžia modernios visuomenės diferenciaciją ir heterogeniškumą, kartu atverdama ypatingus šansus tiems kultūros procesams, kurie teikia daugiau gretinimo galimybių.
- Ji skatina procesus, išryškinančius skirtybių sąsajas (tinklo ryšius). Šitaip ji spartina ir skaidymą, ir siejimą.
- Tai reiškia, kad specialiai pabrėžiamas kultūrinių procesų komunikacinis pobūdis, šitaip stiprinant komunikacijos jautrumą ir gebą.
- Atsižvelgdama j transferinę kultūros funkciją moderniaisiais laikais, kultūros vadyba mėgina jei ne užpildyti kodo sąlygotas spragas tarp funkcijų sistemų, tai bent padaryti jas regimas. Taip ji priešinasi izoliacinėms tendencijoms, kai kultūra suvokiama kaip ypatinga sritis, užsikrečianti nuo kontakto su kitomis funkcijų sistemomis. Veikiau reikėtų be prietarų naudotis kultūrinių procesų globalumu. Taip atsiranda galimybė prisidėti prie visiškai skirtingo pobūdžio prasmės perkeitimo procesų.
- Bendriausias apibrėžimas būtų toks: kultūros vadyba (bendrų tikslų lygiu) organizuoja kultūros laukus, nepanaikindama jų heterogeniš-kumo ir neatsisakydama susietumo. Kitaip tariant, ji kuria ir organi-
\ ziioja komunikacines struktūras, kurios padidina lokalių kultūrinių stebėjimo galimybių skaičių ir kokybę.
- Šie kultūros laukai skatina laikinus vidinius tapatumo formavimosi procesus, lokalių specifinių vertybių, įsitvirtinančių per globalaus diferencijuotume žaismę, perdavimą. Kartu pats laukas trukdo dogmatiškai užvaldyti specifines vertybes, nes leidžia nuolat lyginti.
Konkretūs kultūros vadybos tikslai
Iki šiol abstrakčiai aptarti dalykai įgauna pragmatinę reikšmę suvokui kad tikrai įgyvendinama kultūros vadyba turi derinti kultūros politike maksimas bei strategijas su lokaliomis (municipalinėmis) sąlygomis. Be ne svarbiausia mokantis kultūros vadybos - atsižvelgti kaip tik į šias sąh gas. Nei kultūra, nei jos vadyba nėra pakibusios beorėje erdvėje. Tai h bai konkretūs komunikaciniai procesai, neatsiejami nuo srities, kurioj vyksta ir kurią palaiko.
|
|
Ši sritis pasižymi dar ir tuo, kad ji politiškai formuojama, kad tai srit viešosios valdžios, kuri vykdydama įstatymo numatytą užduotį, viena ve tus, išlaiko savo kultūros įstaigas, antra vertus, remia ir nevalstybine institucijas, grupes ir asmenis. Šiame kontekste kultūros politikos veik< jai - ne vien valstybė ir jai pavaldžios teritorinės korporacijos, bet ir pa tijos, bažnyčios, draugijos ir kitos organizacijos. Valstybės, bendruom< nių ir nepriklausomų kultūros skleidėjų sąveiką bei savitarpio kontrol skatinant ir formuojant kultūrinį gyvenimą, apibendrina kooperacini kultūros federalizmo" sąvoka (A. Wiesand).
Taip susiklosto toji kultūros vadybai tipiška situacija, itin sudėtingi tinklas teisiškai, ekonomiškai ir politiškai susijusių struktūrų, aiškiai i ir numanomai apibrėžiančių esamą kultūros lauką. Jame vykstantys ku tūros įvykiai įvairiai ribojami, paprastai jie esti kompromisų efektai. T dėl kooperacinis kultūros federalizmas negali išsiversti be koordinacini institucijos, kuri ne tik sugebėtų išpainioti tą sudėtingą tinklą, bet ir p naudotų jį kultūros interesams (tai anaiptol nereiškia, kad tokia institi cija jau disponuojama).
Tokiu atveju vienas kultūros vadybos tikslų yra koordinuoti teisiniu ekonominius, politinius (ir kitokius) išteklius bei potencijas kaip reliat viai nekonfliktinių kultūros procesų gyvavimo sąlygą.
Šia prasme kultūros procesų vadyba, perdėm lokali, neišvengia lokal mo ir globalumo įtampos. Lokalūs įvykiai vyksta globalesniame konteks ir, priešingai, globaliai veiksmingi įvykiai keičia lokalias galimybes.
Todėl kultūros vadyba turi stengtis palaikyti šį įtampos santykį ir p daryti jį vaisingą. Vis spartėjant visuomeninių procesų, įskaitant kultu] nius, industrializacijai, technizacijai ir plintant elektroniniams (regimier ir neregimiems) tinklo ryšiams, reikia atsižvelgti ir į naujai atsiranda čias kultūros formas, ir į tarptautinės kultūros scenos sampynas.
Tačiau dėl šio įtampos santykio kultūriniai procesai tampa vis sudėtingesni. Vartoti" kultūros pasiūlą išties bus vis sunkiau. Kuo didesnį dife-rencijuotumą ir kuo daugiau tinklo ryšių atspindi kultūros pasiūla, tuo aiškesnės tampa kultūros sklaidos problemos".
Šias problemas reikia įtraukti į moderniosios kultūros vadybos tikslų kanoną. Kultūros sklaida, net tada ir ypač tada, kai susijusi su avangardo procesais ir eksperimentais, būtina, kad modernioje visuomenėje temos būtų pakankamai varijuojamos ir kad kartojimasis netaptų kultūros procesų principu.
Mėginome programiškai (nors ir teoriškai pagrįstai) pateikti modernios kultūros vadybos paveikslą modernioje visuomenėje. Jį reikėtų sukonkretinti ir detalizuoti; kadangi kalbame turėdami omeny kultūros vadybos dėstymą, aišku, kad šį paveikslą konkretintume ir detalizuotume jo gyvavimo sąlygų požiūriu, t. y. remdamiesi žmonių grupės mokymu. Tačiau čia to negalime atlikti.
Žinoma, anaiptol nemanome, kad kultūros vadybininkai atsiranda savaime. Pasitaiko, kad specifinė gyvenimiškoji ir profesinė patirtis pastūmėja žmogų darbuotis kaip kultūros vadybininką, ir jis darbuojasi labai sėkmingai. Tačiau tai nėra toks dažnas reiškinys, kad paskatintų ilgalaikius visuomeninius efektus. Mūsų manymu, įgyvendinant kultūros vadybos funkciją ir atitinkamus tikslus, būtinas personalas", nuodugniai išsilavinęs, pasirengęs ir teoriškai, ir praktiškai: išmanantis ir vadybą, ir su kultūriniais procesais susijusias teorijas. Tikriausiai neįmanoma išmokti kurti kultūrą, tačiau galima išmokti lege artis organizuoti šią kūrybą, jos gyvavimo sąlygas.
4 Pvz., planuojami tinklo ryšiai tarp Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos, Hamburgo aukštosios ekonomikos ir politikos mokyklos ir Lud-vigsburgo aukštosios pedagoginės mokyklos.
5 Toliau paaiškės, kad tai tiksliai koreliuoja su modernios visuomenės sąlygomis.
6 Tokio lateralinio apipavidalinimo siekiame ir jį įgyvendiname anksčiau aprašytu projektu. Žr. darsyk Fuchs / Heinze, ten pat.
7 Pvz., Schwarz, H. U. System: Kultur - Medium: Mode", žr. Mode und Gesellschaft l, 1990, Jg. l, p. 5-21. Ryžtingai tam prieštarauja Fuchs, P. Die Kultur, die Liebe und soziale Systeme, Zum Problem sozialer Ord-nung", Studienbrief (G 103) im Rahmen der Kultunvissenschaftlichen Wei-terbildung der Fernuniversitat Hagen, Hagen 1992.
8 Varijuojant Hamletą galima būtų pasakyti: Skydas ar ne skydas, štai kur klausimas". Žr. ir Fuchs, P, Die Welt, die Kunst und soziale Systeme", Studienbrief (G 102) im Rahmen der Kultunvissenschaftlicher Weiterbil-dung der Fernuniversitat Hagen, Hagen 1992.
9 Tai ryžtingai atlieka Fuchs, P, Die Erreichbarkeit der Gesellschaft, Zur Kon-struktion undlmaginationgesellschaftlicherEinheit, Frankfurt am Main 1992.
10 Čia galime kalbėti apie tranversalumą", žr. ir Welsh, W. Unsere Postmo-derne Modeme, Weinheim 1987.
11 Žr. darsyk Fuchs / Heinze, ten pat.
Pastabos
1 Tai ypač svarbu, kai reikia vėl paruošti, pakartoti arba vėl aktualizuoti. Nors samprotaudami neminime Parsonso, čia implikuojama jo latentpat-tem maintenance problema.
2 Plg. Luhmann, N., Soziale Systeme, Grundrifl einer allgemeiner Theorie, Frankfurt am Main 1984, p. 224.
3 Žr. Fuchs, P. / Heinze, Th., Kulturmanagement in der Weiterbildung: In-tegrierter Studiengang an der Fernuniversitat Hagen", rankraštis, Hagen 1992.
Straipsnis iš knygos:
Kultūros vadyba
Sudarė: Hermann Rauhe, Christine Demmer
Leidimo metai: 2004
ISBN: 9986-16-344-7
