|
Tad galėtume imtis šios problemos brėždami skirtumą tarp tiesioginio keliavimo į tolimus kraštus ir nuvykimo", kalbantis telefonu, spaudinėjant kompiuterio klaviatūrą ar žiūrint televizorių. Giddensas šią problemą gvildena platesne fenomenologine kalba - kaip globalizacijos poveikį pavienių žmonių fenomenaliems pasauliams" jų būtinoje vietinėje" aplinkoje:
Vėlyvosios modernybės sąlygomis mes gyvename pasaulyje" kitokia prasme negu ankstesnėse istorijos epochose. Kiekvienas vis dar gyvena vietos gyvenimą, o kūno suvaržy¬mai garantuoja, kad visi individai visą laiką lokalizuoti laike ir erdvėje. Tačiau vietos transformacijos bei nuotolio įsiveržimas į lokalią veiklą kartu su medijuotu patyrimu radikaliai keičia tai, kas iš tikrųjų yra pasaulis". (...) Nors visi gyvename vietos gyvenimą, fenomenalūs pasauliai daugiausia yra tikrai globalūs. ... tik labai retais atvejais fenomenalus pasaulis vis dar atitinka įprastinę aplinką, kurioje individas juda fiziškai).
TARPININKAVIMAS IR SUSIETUMAS
Kas yra medijuota patirtis? Būtų galima teigti, jog šis terminas reiškia dubliuojamą savybę. Juk tam tikru atžvilgiu kone visa žmogaus patirtis yra tarpininkaujama, turint galvoje, kad žmonėms patirtis teikiama per simbolinę kalbos tvarką, kalba neabejotinai yra pagrindinis tarpininkas, per kurį suvokiame pasaulį ir per kurį su juo susisiejame.
Giddensas teigia, jog kalba yra svarbiausia ir pirminė priemonė laiko ir erdvės atstumui sukurti, todėl ji žmogaus veikla įveikia gyvūnų patirčiai būdingą betarpiškumą". Tačiau norint suprasti ryšių technologijų tarpininkavimą, tektų nustatyti kontekstą, taip iškeliantį jo vaidmenį keičiant laiką ir erdvę, kad atkristų visi kiti sam¬protavimai. Tad, Giddenso žodžiais, tarpininkaujamas (medijuotas) patyrimas yra laiko ir erdvės atžvilgiu tolimų įtakų poveikis žmogaus juslinei patirčiai" (1991: 243; 311). Todėl tarpininkavimas pirmučiausiai suprantamas kaip bendraujant laiką ir erdvę sujungianti priemonė. Da¬bar jau mes, žinoma, turime galvoje ne kalbos sritį, o tarpininkaujamą patyrimą", kurį šiandien mums teikia įvairiausios modernios audiovizualinių ryšių tech¬nologijos: telefonas, kompiuterių tinklai ir žiniasklaida" laikraščiai, kinas, radijas, televizija ir taip toliau.
Nustatydamas šį tarpininkavimo ir laiko bei erdvės pokyčio ryšį, Giddensas apskritai seka tarpininko teorijos" (medium theory) tradicija, siejama su Toronto būrelio" komunikacijų teoretikų darbais, plėtotais penktajame-septintajame dešimtmečiuose. Jie tyrė veikiau pačios komunikacijos tarpininkavimo nei žiniasklaidos in¬formacijos turinio poveikį socialinėms struktūroms ir kultūriniam paty¬rimui. Tarkime, Haroldo Inniso pamatiniame darbe Komunikacijų šališkumas ( 1995) teigiama, kad įvairias istorines epochas galima išskirti pagal tai, kaip pagrindinis jų ryšio būdas nulemia kultūros struktūras ir politinę valdžią. Plačiausiai žinomas jo teiginys, kad ryšio pobūdis būdavo šališkas" arba laikui, arba erdvei. Šališkos laikui" bu¬vo tos visuomenės, kuriose vyravo paprasta sakytinė kultūra arba pa¬grindinės ryšio priemonės buvo sunkios ir patvarios, tačiau palyginti nepaslankios, nelanksčios ir sunkiai atgaminamos: senovės visuomenė¬se akmens ar molio lentelės, viduramžių Europoje pergamentas. Inni-sas (iš esmės) teigia, kad tokių priemonių naudojimas buvo tiesiogiai susijęs su tų visuomenių orientacija į tradiciją": papročių perimamu¬mo, šventų apreikštų žinių branginimas, palyginti nedinamiška sociali¬nė reprodukcija ir taip toliau - visa tai dabartį ir ateitį glaudžiai saistė su praeitimi. Šališkos erdvei" visuomenės, priešingai, tas priemones pakeitė lankstesnėmis, nešiojamomis ir lengvai reprodukuojamomis: akmenį - papirusu senovės Egipte, pergamentą - popieriumi, spauda Eu¬ropoje ir taip toliau. Tose visuomenėse šitai savo ruožtu paskatino kultūrinį šališkumą" erdvei - išplito teritorinė administracinė kontrolė (ir imperializmas), galutinai įsitvirtinant pasaulietiškoms institucijoms, techninei kompetencijai, atsisakant tradicinės reprodukcijos, grindžia¬mos papročiais bei religija, ir vis labiau orientuojantis į dabartį bei atei¬tį, o ne į praeitį.
Inniso įtaka jaučiama labiau išgarsėjusiuose vizionieriškuose Marshallo McLuhano veikaluose. Pavyzdžiui, McLuhano idėjos apie išplečiantį, iškeldinantį" ryšių bei informacijos technologijų poveikį akivaizdžios jo knygoje Suprasti informacijos priemones (1964) išsakytame požiūryje, jog šios technologijos veikia įvairiai praplėsdamos žmogų". Jis teigia, kad informacijos technologijas derėtų suprasti kaip erdvinį žmogaus pojūčių ar net paties kūno išplėtimą": knyga tai regos, o radijas klau¬sos praplėtimas. Tačiau žinomiausias McLuhano aiškinimas apie informacijos priemonių savybes jungti laiką ir erdvę, išsakytas pranašingu - posakiu apie globalinį kaimą", kuriame elektros srovė nuvertė laiko" ir erdvės" valdžią, mums tuoj pat, be perstojo perteikda¬ma visų kitų žmonių reikalus" (McLuhan and Fiore 1967: 16).
Meyrowitzas savo nepaprastai svarbiame veikale Jokio vietos pojūčio, rašo:
Žiniasklaidos priemonių evoliucija žmonių ir įvykių patirtyje sumažino fizinio buvimo reikšme... Dabar fiziškai ribojamos erdvės yra ne tokios reikšmingos, nes informacija gali plūsti per sienas ir įveikti didelius nuotolius. Todėl tai, ką žmogus sužino ir patiria, vis mažiau priklauso nuo to, kur jis yra. Elektroninės informacijos priemonės socialinės sąveikos atžvilgiu pakeitė laiko ir erdvės reikšmę (Meyrowitz 1985: viivii).
Šios tarpininkavimo teoretikų"- idėjos laikomos teorijo¬mis, komunikacines informavimo priemones siejančiomis su socialine są¬veika bei reprodukcija. Šioje tradicijoje tarpininkavi¬mo sąvoka labai glaudžiai susieta su idėja apie komunikacijos įveikiamą nuotolį. Tai akivaizdu, nes iš visų elektroninių Žiniasklaidos priemonių pavadinimų etimologijos: televizijos", telefono", teletaipo, teleteksto telegrafo" šaknis yra graikų kalbos žodis tele, tolimas "; radijas" kilęs iš lotynų radius, spindulys"; ir, žinoma, dar terminas transliacija". Tarpininkavimo su¬pratimas esminio palengvinimo" ar pristatymo" prasme kada tolimi įvykiai perkeliami į žmonių gyvenamas vietoves, - tiesiogiai kreipia į deteritorizacijos idėją.
Tačiau orėdami geriau suvokti ypatingą, išskirtinę medijuotos patirties sa¬vybę, turime ją susieti su visiškai kitokiu požiūriu į šią idėją, nusakančiu tarpininkavimą kaip perėjimo per tarpininką procesą ir kaip padarinius pačiai patirčiai, kuriuos sukelia toks įsiterpimas. Tai galime suprasti palyginę du tarpininko" prasmių apibrėžimus žodyne: 1. priemonė, kuria kas nors perduodama", ir 2. įsiterpianti sub¬stancija, kuria įspūdžiai perteikiami sąmonei" (Hawkins and Allen 1991: 902). Pirmajame apibrėžime pagrindinė tarpininkavimo prasmė yra palengvinti priemone, kuria ...", ir nesunku įžvelgti, kaip tai visą moderniu informacijos technologijų galią ir komunikacijos praktiką susieja su
patirties perteikimo greičiu, lengvumu ir veiksmingumu. Siame tarpininko apibrėžime nėra įsiterpimo į procesą reikšmės, kuri komunikacijoje paliktų savo ženklą, kokybiškai keičiantį perteikiamo dalyko išgyvenimą. Tai išreikšta tik antrame apibrėžime, kuriame į visus šiuos klausimus nukreipia Įsiterpiančios substancijos" idėja.
Tarpininkaujama komunikacija, visada apima abu šiuos as¬pektus. Komunikacijos priemonės niekad nėra skaidrios ir komunikacijai visuomet teikia savo pavidalą. Pavyzdžiui, televizualinis patyrimas yra itin tarpininkaujamas ne tik dėl techninių formą lemiančių veiksnių (šviečiantys vaizdai, gaunami fluorescentinį ekraną veikiant elektronų spinduliui), bet ir dėl formos taikomų semiotinių kodų, konvencijų, formatų bei ga¬mybos vertybių. Čia neabejotinai įsikišama plačiu mastu visais lygmenimis - nuo telekameros darbo strategijos iki patirties organizavimo, kuriamo naudojant specifinius televizinius žanrus ir tekstines šios priemonės savy¬bes: jos kreipimosi būdus, naratyvines strategijas ir taip toliau (Williams 1974; Fiske 1987; Mallencamp 1990; Corner 1995; Abercrombie 1996).
Modernių žiniasklaidos ir komunikacijos technologijų raidą galima suprasti kaip nuolatines pastangas perteikti pirmojo apibrėžimo per¬spektyvą, sumažinant antrojo apibrėžimo keliamas problemas. Tad bendrą tarpininkaujamos komunikacijos tikslą galima suvokti paradok¬saliai - kaip pastangas perteikti betarpiškumą. Tai aiškiausiai regėti pabrė¬žiant techninius tikslus - signalo kokybės tobulinimą, greitumą", palydo¬vinių ryšių užtikrinamą geresnį vaizdo ryškumą ekrane. Tačiau tas betarpiškumas" yra vienodai svarbus ir kaip žiniasklaidos industrijų keliamas kultūrinės patirties tikslas: pavyzdžiui, įsitikinimas, jog įvykiai -naujienos, sportas, istoriniai įvykiai" ir t. t. - televizoriuje gali būti teikia¬mi jiems vykstant".
Betarpišku¬mas" tiesiogine tarpininko ištirpimo prasme, nėra įmanomas, to¬dėl globalizuojančios tarpininkaujamos patirties pasaulis yra kitokio pobūdžio nei tiesioginis" savo gyvenamoje fizi¬nėje vietovėje sukaupiamas patyrimas. Pasitelkę fenomenologijos kalbą, te¬lefonais, televizija, kompiuterių tinklais ir t. t. mums perteikiamą patirtį turime suvokti kaip išskirtinę, specializuotą erdvę" žmogaus gyvenime. Tarpininkaujama patirtis per kasdienius išgyvenamos patirties srautus pa¬siekia sąmonę" kitaip negu fizinio artumo nulemta akis į akį patirtis. Todėl tik kreipdami dėmesį į šį skirtumą galime įvertinti tarpininkaujamos deteritorizacijos" reikšmę kitoms kasdienėms lokalizuotoms patirtims ir interesams, būdingiems paprastų žmonių gyvenimui.
Šitaip mes prieiname prieštarą tarp vietinės, tiesioginės, akis į akį sąveikos bei patirties ir kokybiškai kitokios tarpininkaujamos patirties, kuri išsivysčiusiame pasaulyje yra vis labiau prieinama mūsų gyvenamo¬se vietovėse. Tai svarus ir pravartus skirtumas, tačiau problemiškas, nes tiesioginę akis į akį patirtį yra klai¬dinga laikyti kaip paprastą, skaidrią patirties formą, nes tiesiogine prasme jokia sąveika, komunikacija ar patirtis nėra betarpiška". Manuelis Castellsas šią mintį išsako taip: Kai elektroninės žiniasklaidos kritikai teigia, kad naujoji sim¬bolinė terpė neišreiškia tikrovės", jie netiesiogiai remiasi absurdiškai pri¬mityviu supratimu apie neužkoduotą" tikrą patirtį, kurios niekad nebu¬vo. Visos tikrovės perteikiamos simboliais... Tam tikru atžvilgiu visa tikrovė yra suvokiama virtualiai" (Castells 1996: 373). šitaip atskleidžiamas fenomenologinis tiesioginės" patirties sudėtingumas, tai reiškia su¬dėtingą juslinės ir simbolizuojamos patirties derinį, kurį sintezuoja atmin¬tis bei vaizduotė. Pačiam žodiniam bendravimui akis į akį būdinga įvairūs formalūs ir neformalūs būdai (informacijos ar nurodymų gavimas, paskai¬tų klausymasis, dalyvavimas verslo derybose, pokalbiai, mandagumo fra¬zės, intymūs prisipažinimai, ginčai, apkalbos, juokai ir 1.1.), kurie naudoja¬mi tuo pat metu suvokiant (kartais fone, kartais pirmame plane) fizinę aplinką, patiriant judėjimą ar poilsio būseną, praeinantį laiką, gerą ar pras¬tą savijautą, seksualumą, nerimą, svajones ir panašiai. Taigi vietinio, akis į ak; patirties konteksto negalima laikyti paprasčiausiu pamatu, ant kurio sluoksnis po sluoksnio kraunasi tarpininkavimo sudėtingumai. Sis akis į
akį sąveikos sudėtingumų supaprastinimas tampa itin ginčytinas, kai jis paskatina mintį, esą vietinė akis į akį aplinka yra savaip gryna" ir todėl svariausia komunikacinės sąveikos forma.
Tokiai minčiai priešinasi, pavyzdžiui, feministinė politikos teoretikė Iris Young. Young kritikuoja tas politinės minties atmainas dėl to, kad jos iškelia be¬tarpiškumą aukščiau tarpininkavimo".Young teigia, jog ginantys mažų akis į akį bendruomenių (romantinį) idealą dėl jų betarpiškumo - dėl jų skati¬namų tiesioginių, autentiškų santykių - yra suklaidinti metafizinės iliuzi¬jos", esą galima tiesioginė vieno subjekto akivaizda kitam". Ji teigia:
Net dviejų žmonių akis į akį santykis yra tarpininkaujamas balso, gestų, erdvinio tarpo ir laikiškumo... [tad] nėra pagrindo akis į akį santykius laikyti grynesniais, autentiškesniais socialiniais santykiais už per laiką ir atstumą tarpininkaujamus santykius. Tiek akis į akį, tiek ne akis į akį santykiai yra tarpininkaujami santykiai - visuose juose glūdi tokia pat atsiskyrimo bei smurto, kaip ir bendravimo bei sutarimo galimybė (Young 1990: 314).
Tai svarbūs perspėjimai, tačiau jie netrukdo nubrėžti skirtumą tarp tiesioginės akis į akį patirties ir gaunamos per informacijos technolo¬gijas patirties. Tik svarbu pabrėžti, jog šis skirtumas yra ne tarp grynos, tiesioginės" patirties ir tarpininkauja¬mos - netikros" ar dirbtinės patirties. Tai tiesiog kitokie fenomenologiniai būdai, kitokie keliai patirti tikrovę".
Neabejotinai esa¬ma skirtingų fenomenologijų, susijusių su skirtingais informacijos techno¬logijų tipais. Telefono skambutis kitaip įsiveržia" į vietinę aplinką nei televizijos vaizdų srautas ar kompiuterio signalas, pranešantis, kad gavome naują elektroninio pašto žinutę. Norint suprasti tarpininkaujamą susietumą, pravartu pirmiausia sumodeliuoti kai kuriuos pagrindinius skirtingu¬mus.
Tarpininkaujamos patirties rūšys
Johnas Thompsonas išskiria tris sąveikos kategorijas, susijusias su trim komunikacijos būdais, būdingais modernioms visuomenėms (Thompson 1995:82-87).
Pirmoji akis į akis sąveika - yra savaime aiški ir nurodo tiesioginį bendravimą būnant drauge. čia pasitelkiamos įvairios simbolinės priemonės ne tik šneka, bet ir gestai, kūno kalba ir taip toliau, kurias teikia bendra erdves ir laiko sistema. Ši sąveika akis į akį yra dialoginė: tai bendravimas dviem kryptimis.
Thompsono išskirta antroji tarpininkaujamos sąveikos" kategorija nu¬sako bendravimo būdą laiškais, telefonu, faksu, telegrafu ir svarbiausiomis kompiuterio tarpininkaujamomis bendravimo formomis, pvz. paprasčiausiu elektroniniu paštu. Šios rūšies sąveikai reikalingas techninis tarpininkas - popierius, elektros laidai, elektromag¬netinės bangos ir t. t.", suteikiantis galimybę bendrauti nutolusiems erd¬vėje ir laike asmenims. Anot Thompsono, toks komunikavimo išplitimas laike ir erdvėje lemia tai, kad dalyviai stokoja bendro buvi¬mo nuorodų, todėl turi kur kas labiau kontekstualizuoti informaciją - ra¬šyti adresus bei datas ant laiškų ir faksų, prisistatyti ir pasiaiškinti kalbantis telefonu. Be to, jie bendrauja turėdami paprastai mažiau simbolinių žen¬klų, nei žiūrėdami vienas kitam į akis, tad galimi daug didesni nesusiprati¬mai, o žmonėms reikia daugiau hermeneutinių įgūdžių. Tačiau svarbiausia, jog nepaisant šių apribojimų tarpininkaujama sąveika, kaip ir ankstesnė, iš esmės taip pat yra dialoginė.
Mūsų svarstymui įdomiausia yra Thompsono paskutinė kategorija. Jo vadinama tarpininkaujama kvazisąveika" nusako žiniasklaidos (knygų, laik¬raščių, radijo, televizijos ir taip toliau") komunikaciją. Kaip tarpininkaujama sąveika, ji komunikaciją akivaizdžiai išplečia laike ir erdvėje, tačiau nuo abiejų pirmųjų kategorijų skiriasi dviem esminiais dalykais. Pirma, šio po¬būdžio komunikacija nukreipta ne į konkrečius atpažįstamus asmenis, o yra pateikiama neapibrėžtam skaičiui galimų recipientų" (tai masinė ko¬munikacija). Antra, kitaip nei anos dvi kategorijos, ši paprastai yra ne dia¬loginio, o monologinio pobūdžio: komunikacijos srautas - spausdintas ar perduodamas elektroninėmis priemonėmis - daugiausia yra vienos kryp¬ties. Dėl šių dviejų skirtumų Thompsonas žiniasklaidos komunikaciją api¬būdina kaip kvazisąveiką", nes jai neabejotinai stinga tų aspektų, kuriuos mes siejame su tiesioginiu" žmonių bendravimu, - abipusiškumo ir tar¬pasmeninio ypatingumo. Tačiau jis teisingai tvirtina, jog tai yra tam tikra sąveika: informacija ne vien perduodama priėmėjui nors recipientai tie¬siogiai neatsako, šiame procese jie nėra pasyvūs, o aktyviai interpretuoja gautą informaciją ir kuriasi prasmę. Išties tokiuose santykiuose", kuriuos žiniasklaidos auditorija gali užmegzti su žiniasklaidos asmenybėmis ir pa¬našiai, esama sąveikinio matmens.
Thompsonas pripažįsta, jog medijuota patirtimi galime laikyti tokią patirtį, kurią įgyjame per tarpininkaujamą sąveiką ar kvazisąveiką"
Tačiau fenomenologiniu požiūriu medijuotoje patiryje irgi slypi daug problemų, pvz. ar elektroninis paštas yra artimesnis laiškų rašymo ar tai yra nauja saky¬tinė" forma... neformalus, nekūrybinis rašymas tikro laiko sąveikoje, pa¬našus j sinchroninį pašnekesį (rašantis telefonas...)"? Šiuos sudė¬tingus klausimus apie naująją informaciją" apsunkina tai, kad jie lyginami su tariamai paprastomis" tarpininkaujamomis formomis - pavyzdžiui, laiš¬kais, Jei prie šios grupės klausimų pridėsime tuos, kuriuos iškelia, tarkime, ne tuo pat metu vykstanti bendravimo patirtis, laiduojama telefonų atsakiklių, greitai į kasdienį žmonių gyvenimą integruojamų mobiliųjų telefo¬nų, tam tikrų technologijų - faksų aparatų - migravimo" iš verslo į namų aplinką, iškyla rimta užduotis.
l TARPININKAUJAMAS ARTUMAS:
IŠ NAUJO APIBRĖŽIAMAS INTYMUMAS
Intymumo sąvoka yra siejama su vietine patirtimi keliais įdomiais bu¬dais. Pirma, pagrindinė jos prasmė, be abejonės, kilo iš žmonių (dažniausiai dviejų) fizinio artumo. Intymumas" paprastai įsivaizduo¬jamas kaip su kitu žmogumi užmegztas labai artimas asmeninis ryšys. Čia akis į akį" vietinė bendravimo sąveika virsta reikšmingesne vienu du" sąveika, jos tikslas yra išgyventi su kitu didžiausią pilnatvę, dažnai net liečiant kūną ir paprastai vienas kitam skiriant visą dėmesį. Galbūt pa¬grindinė prasmė čia yra vidinis", kilusi iš šio žodžio etimologijos loty¬niško intimus, - esąs pačiame viduje, slaptas". Dažna intymumo konotacija seksualumas" aiškiausiai nusako tokį vidinį ben¬dravimą: lytinis aktas yra artimiausias vienas kito pažinimas, sujungiantis fizinį ir psichologinį glaudumą bei ryšį. Šiuo požiūriu intymumas yra nuto¬limo antitezė.
Jei intymumas dažniausiai suvokiamas šitaip, galima manyti, kad infor¬macijos technologijų poveikis tiesiogiai trikdo intymumą - išorinis pasau¬lis įsibrauna į vidinį. komunikacijos technologijos asmeninę mūsų aplinką atveria išoriniam pasauliui ir daro mus visąlaik prieinamus". Pavyzdžiui, Marshallas McLuhanas teigia, kad telefonas yra įsakmi priemonė: kad ir ką veikdami, paprastai mes jaučiamės priversti atsiliepti į telefono skambutį./meno kūrinių siužetas kine, teatre, literatūroje/. Joshua Meyrowitzas praplečia šią mintį ir pažymi, jog toks nuolatinis prieinamumas moderniose visuomenėse tapo nerašyta socialine norma:
Šiais laikais būti nepasiekiamam" yra nenormalu... jei žmogus gyvena... ten, kur nėra telefono, dažnai laikoma netiesioginiu įžeidimu draugams, giminėms ir bendradarbiams. Kas išsijungia telefoną, gali atrodyti esąs mizantropas. (1985: 147).
Tačiau galima išplėtoti kitokį požiūrį, dėmesį su¬telkiant ne į intymumo aplinkos trikdymą, o į informacijos technologijų savybę perteikti savas intymumo formas, kurios iš naujo nusako kul¬tūrinę intymumo reikšmę.
Gana akivaizdi prasmė yra ta, kad telefonai perteikia nutolusį artu¬mą", paprastai dialogo forma sujungdami su vienu konkrečiu bendravimo partneriu" (Thompson 1995: 84). Nepaisant tam tikrų suvaržymų, kuriuos primeta atskirtis, dažnai pastebima, kokia natūrali" ir netrukdanti priemonė yra telefonas. Meyrowitzas: (Mes dažnai sakome Vakar vakare kalbėjausi su...", net nemanyda¬mi, jog reikia pridurti tai buvus telefoninį pokalbį.) Kadangi ši priemonė ir jos signalų sistema (kodas) mums nė kiek netrukdo, pokalbiai telefonu yra daug spontaniškesni ir ne tokie dirbtini kaip laiškai (1985: 109-110).
Tariamas bendravimo telefonu natūralumas", palyginti su laiškais (ar telegramomis, ar netgi elektroniniu paštu) aiškintinas skirtumu tarp sakytinės ir rašytinės kalbos; kadangi rašytinė kalba yra kur kas sudėtingiau užkoduota forma.
Tačiau vienu atžvilgiu telefonas gali iš tikrųjų sustiprinti intymumą kaip tik dėl negalėjimo būti drauge. Giddensas (1991: 189; 243) pažymi tokį nutolusio bendravimo paradoksą: Asmuo gali kalbėtis telefonu su kitu asmeniu, esančiu už dvylikos tūkstančių mylių, ir kol trunka pokalbis, jis gali jaustis labiau susijęs su šio žmogaus atsakymais negu su kitais tame kambaryje sėdinčiaisiais žmonėmis." Tai galima aiškinti tuo, kad priemo¬nė sustiprina fenomenologinį dėmesio centrą: jei nėra fizinio artumo, su¬siaurėja galimų simbolinių ženklų gama, todėl kur kas labiau įsitraukiama į akis į akį dialogo situaciją. Mes susikaupę klausomės pašnekovo telefonu balso ir į jį sutelkiame visą savo dėmesį, nes antraip bendravimas nutrūktų. Kaip tik tai McLuhanas (1964: 267) ir turi galvoje, sakydamas, jog telefo¬nams reikia visiško mūsų pojūčių ir vidinių galių įsitraukimo".
Atsaistytas intymumas
Būtų sunku rasti ryškesnį pavyzdį, nusakantį esminę teletarpininkaujamo intymumo stoką, nei komercinis telefoninis seksas. Šios paslaugos reklamuojamos kaip vienu du" erotiniai susitikimai, tačiau liūdna tikrovė ta, kad čia visiškai nepavyksta pajausti intymumo pilnatvės". Juk tai komercinio tikslo val¬domi verslo santykiai. Tokios sueities skiriamasis ženklas veikiau susvetimėjimas, o ne intymumas. Pirmiausia prekės abstraktumą" rodo dažnai visai priešin¬gi šalių interesai: klientui rūpi greitis ir jo laiduojamas pigumas, o virtua-
liam sekso darbuotojui visai kas kita - kad klientas kuo ilgiau nepadėtų ragelio. Be to, šis suėjimas grindžiamas tam tikromis vietomis bei anoni¬miškumu, ir tai šio verslo ekonomikai yra svarbiausia. Klientas gali įsivaiz¬duoti sueitį vykstant erotinėje aplinkoje, o ne nykioje įstaigoje, ar savo paties ar pačios virtuvėje.
Tačiau jeigu teletarpininkaujamas seksualumas reiškia susvetimėjimą, turime būti atsargūs, kad už tai neprimestume kaltės ne tiems. Suprekinamu seksualumu telefoninis seksas galbūt labiau panašus į įprastinę prostituciją, negu nuo jos ski¬riasi steriliu savo atsitolinimu. Tokiu atveju telefoninis seksas turbūt galėtų būti džiugesnis bei intymesnis įsivaizduojamas suėjimas, jei jis vyktų tarp dviejų tikrų" įsimylėjėlių jų bendru, nekomerciniu susitari¬mu.
Klaidinga leisti seksualumo temai nusverti intymumo idėją. Juk toks vidinis ryšys", kuris siejamas su glau¬džiais, bet ne seksualiniais šeimyninio gyvenimo santykiais, taip pat gali būti pravartus kaip teikiantis vilčių modelis. Geras pavyzdys, kaip praple¬čiamas tokio pobūdžio intymumas, būtų videopokalbių technologijų nau¬dojimas įvairiose vietose gyvenantiems šeimos nariams susisiekti.(pateikti pvz iš videokonferencijų, videotelefonų ir t.t.)
Tokie pavyzdžiai tikriausiai teikia tam tikrą nuovoką apie tai, ką labai įtikinamai galėtume laikyti nutolusiu, atsaistytu" intymumu. Šioms tarpininkaujamoms bendravimo formoms neišven¬giamai tenka kitaip apibrėžti intymumą. Svarbiausia, kad į teletarpininkaujamą intymumą žiūrėtume ne kaip į neprilygstamą buvimui kartu, o kaip į kitokio pobūdžio glaudumą, kuris nepajėgus atstoti įsikūnijusio intymumo, bet vis labiau su juo integruojamas į kas¬dien išgyvenamą patyrimą.
Kita vertus, informacinėmis technologijomis įgyjamas intymumas gali paskatinti radikaliau permąstyti kultūrą - sykiu ir pačią įsikūnijimo" sampratą. McLuhano nuomonė apie tai kategoriškai įžvalgi. Rutuliodamas informacijų temą kaip kūno pra¬plėtimą, kūniškus intymumo aspektus jis nagrinėja griežtai neatskirdamas kūno nuo technologijų:
Vaikai ir paaugliai telefoną - tiek laidą, tiek garsintuvą ir mikrofoną - suvokia tarsi savo mylimus gyvūnėlius.... Pran¬cūzų kalba yra meilės kalba" kaip tik todėl, kad ji ypač glaudžiai sieja balsą su klausa -kaip ir telefonas. Tad visai natūralu bučiuotis per telefoną... (McLuhan 1964: 266)
Nepaisant įprastų kultūrinių stereotipų, mintis, jog telefonai natūra¬liai atitinka organiškumą" kaip įsikūnijusio asmens praplėtimas, - užbėga už akių kai kurioms studijoms apie žmogaus ir mechanizmų sąveiką, pasirodžiusioms paskutiniame dešimtmetyje. Sherry Turkle knygoje Gyvenimas ekrane rašo:
Kaip muzikos instrumentai gali praplėsti proto kuriamus garsus, taip kompiuteriai gali praplėsti proto kuriamas mintis. Romanistas žadina mano ekstrasensorinę pagavą apa-
ratu. Pasklinda žodžiai. Tai, kas vyksta ekrane, aš išgyvenu savais žodžiais". Projektuo¬jantis kompiuteriu architektas dar daugiau pasiekia, ...pastatas... atgyja erdvėje tarp mano akių ir ekrano" (Turkle 1995: 30).
Pasitelkusi W. D. Winnicotto psichoanalitinę tarpinio objekto" kategoriją, Turkle aiškina, kad kompiuteris gali būti patiriamas kaip daiktas ant ribos tarp savęs ir ne savęs". Turkle veikalas apie naudojimosi kompiuteriu fenomenologiją kelia netikėtus klausimus apie ribų tarp žmo¬gaus ir mūsų naudojamų technologijų suvokimą. O nuo čia galima žy¬mėti trajektoriją prie kiborgo"* kultūros teorijų (Haravvay 1991; Gray 1995; Featherstone and Burrovvs 1995), teigiančų, kad nyksta riba tarp žmogaus ir mechaniz¬mo. Svarbiausioje tos teorijos dalyje moksliniai fantastiniai hibridai, pa¬vyzdžiui, vaizduojami Williamo Gibsono romanuose ar į Paulo Verhoeveno Robomenta panašiuose filmuose, konceptualizuojami drauge su protezų plėtra. Anot Featherstone'o ir Burrowso (1995: 3), pagrindinė kosmetinės chirurgijos kryptis ir biotechnologijos, genų inžinerijos bei nanotechnologijos tobulėjimas ... kai kuriuos žmones skatina manyti, jog kita karta, ko gero, bus paskutinė grynų" žmonių karta".
Viešas intymumas
Kitados buvo manoma, kad nau¬dotis telefonu dera ypatingoje, nuošalioje vietoje: pirmosios visuomeni¬nės" telefono būdelės buvo tvirtos konstrukcijos ir užtikrino ne tik tylą, bet ir privatumą. Jų konstrukcija, darydamasi vis atviresnė, rodo ne tik ekono¬miškumą, bet ir tai, jog visuomenė pamažu priprato prie minties, kad as¬meninis pokalbis yra galimas atviroje viešoje vietoje. Atsiradus mobilie¬siems telefonams, toks pritarimas labai išplito, ir tai, kad šiandien mobiliaisiais telefonais nuolat nevaržomai kalbama bet kokioje vietoje -traukiniuose, restoranuose, gatvėje - rodo, jog labai pasikeitė kultūrinės nuostatos tarpininkaujamo intymumo atžvilgiu. Pavyzdžiui, daugeliui žmo¬nių lengva nepaisyti, kad čia pat yra kitų žmonių (nepažįstamų), ir palaiky¬ti ryšį su teletarpininkaujamu asmeniu, o privatumo stoka jų nė kiek ne¬trikdo'
Į viešo intymumo idėją galima dar kitaip žiūrėti, jei atkreipiamas dėme¬sys į tai, kaip pasikeitė vienu du" idėja: nuo išskirtinio ryšio su žmonėmis iš mūsų asmeninės aplinkos iki bendravimo su žmonėmis, kurie mums pasiekiami tik per visuomenės informavimo priemones. (TV debatai, radijo pokalbiai ir pasisakymai, intymios jaunimo radijo akcijos)
Intymumas tam¬pa viešas" tuo atžvilgiu, kad sukuriamas žiniasklaidos tarpininkaujamas pa¬saulis, kuriame bet kas (ir bet kiek žmonių) gali išgyventi įsivaizduojamus intymius santykius su žinomomis asmenybėmis, kurių gal niekad nesutiks, bet kurių tarpininkaujamas buvimas kartu vis dėlto yra nepaprastai realus.
Thompsonas tokios rūšies įsivaizduojamus tarpinius (žiniasklaidinius) santykius apibūdina kaip nesavitarpį intymumą per atstumą". Jis teigia, kad ypatingi, nesavitarpiai santykiai, atsirandantys dėl monologinio žiniasklaidos formų, pavyzdžiui, televizijos, pobūdžio yra ryškus, bet visai įprastas tarpininkaujamos kvazisąveikos" aspektas:
Šiuolaikinėse visuomenėse dauguma žmonių viena ar kita forma užmezga ir palaiko nesavitarpius intymius santykius su tolimais jiems asmenimis. Aktoriai ir aktorės, žinių pranešėjai ir programų vedėjai, estrados žvaigždės ir kiti tampa artimi ir atpažįstami, apie juos nuolat kalbama kasdieniame gyvenime ir gal net kaip bičiuliai jie yra vadinami vardais (Thompson 1995: 220).
Pastaruoju metu ryškiausia tokio viešo intymumo apraiška bu¬vo ypatinga reakcija į Velso princesės Dianos mirtį - ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame pasaulyje. Į Londoną atvykusios didelės minios žmonių dalyvauti laidotuvėse tą mirtį išgyveno kaip nuoširdžią asmeninę netektį ir išreiškė didelį sielvartą, o patį įvykį rodė plati pasaulinė televizi¬jos bendruomenė" - tai patvirtina tokių tarpininkaujamų nesavitarpių san¬tykių tikrumą". Tai ryškiai parodė, kaip giliai informaciniai (žiniasklai¬dos) santykiai įsismelkia į daugelio žmonių kasdienės patirties audinį.
Daugelis apklaustųjų išsakė poreikį dalyvauti bendra¬me gedule ir siejo tai su nenoru grįžti į pilkus asmeninius gyvenimus. Tą nenorą galima sieti su platesniu, nors paprastai užgniaužtu kultūriniu troš¬kimu pabėgti nuo kasdienio, vietinio gyvenimo uždarumo į didesnes, dau¬giau pasitenkinimo žadančias bendruomenes. Tam modelius teikia žiniask¬laidos tarpininkaujama patirtis-tai įsivaizduojami gretutiniai gyvenimai", kuriuos laiduoja nesavitarpio santykiai su žinomomis asmenybėmis (Cha-ney 1993; Grodin and Lindnof 1996) arba nedažni suritualinti bendruo¬meniniai žiniasklaidiniai įvykiai (Dayan and Katz 1992), ir tokio pobū¬džio kompromisas, įtvirtinamas šiuolaikinio gyvenimo patirties mišinyje, neabejotinai yra paprasčiausias būdas tam troškimui patenkinti. Tačiau kai kuriose naujose kultūrinėse praktikose, išryškėja ir radikalesnė jo forma: noras visiškai išsiveržti iš vietovės, kasdienybės ar net įsikūnijimo bei pastovaus paties tapatumo varžtų. (webcamo kultūra internete, realybės šou)
Domėjimąsi intymia kitų žmonių tikrove būtų galima suprasti kaip neapibrėžtą norą iš¬trūkti iš vietos varžtų. Nuolat galėti patekti" į kitą intymią asmeninę erdve, būti į ją kviečiamam, - vadinasi, gyventi ir gretutinį gyvenimą, kuris, kaip priebėga nuo mūsų pačių tikrovės, teikia daugiau pasi¬tenkinimo negu tai, ką regime televizijos pasakojimuose. Galimybė įsi¬gauti į kito miegamojo intymią aplinką, kur viskas vyksta įprastu ritmu, reiškia, jog tam tikru atžvilgiu įveikiamas mūsų pačių intymių erdvių uždarumas. Tai galima suprasti ir kaip tam tikro geidulingumo pavidalą ar neurotinį geismą įsiskverbti į kitų asmeninę erdvę ir ją užval¬dyti. Tokio pobūdžio pramogas taip pat galima aiškinti kaip norą ištrūkti iš primesto, šiuolaikiniame gyvenime vyraujančio emocinio uždarumo į bent potencialiai tikresnį susisaistymą ir bendrumą.
Kita vertus, intymumo sritis, netgi iš naujo apibrėžiama tarpininkaujamos patirties, paprastai neatsiveria pasauliui, metančiam iššūkį ribotiems kultūriniams įsitikinimams. Pavyz¬džiui, telefonai (paprastai) nedeteritorizuoįa, neatveria mus informacijai, kuri sutrikdytų mūsų aplinkos kultūrinius akivaizdumus. Kaip tik dėl to, kad telefonai iš esmės yra dviejų žmonių bendravimo priemonė, jie mus sujungia su kitais tokioje aplinkoje, kuri tam tikru atžvilgiu atitinka vietinį mūsų pasaulį. Telefonu mes retai susidu¬riame su kultūriniu svetimumu".
Tačiau kitos informacijos technologijos - televizija ar interneto naršyklės - aiškiai turi galios deteritorizuoti, jos meta kultūrai didesnį ir moralės atžvilgiu reikšmingesnį iššūkį. Jos gali mus taip susieti su toli esan¬čiais žmonėmis, kad atsivertų kultūriniai kitokių papročių, kitokių verty¬bių ir gyvenimo būdų akiračiai. Jos gali sustiprinti nuovoką, jog mūsų vie¬tovės yra susietos (į gera ar į bloga) su tolimais pasaulio kraštais. Jos gali įtvirtinti paties pasaulio, kaip reikšmingo socialinio, kultūrinio ir morali¬nio konteksto, pojūtį.
Šiame kontekste taip pat kartojasi intymumo tema. Giddensas (1992), nagrinėdamas intymumo pokyčius moderniose visuomenėse, dėmesį su¬telkia į asmeninius vienu du" seksualinius ir meilės santykius, jo nuomone, intymumas, kaip itin vietinis lygmuo, siejamas su globalinės politikos sritimi. Plačiausiu lygmeniu tarp asmeninio gyvenimo demokratizavimo ir globalinės politikos pobūdyje glūdinčių demokratijos galimybių esa¬ma simetrijos" (1992: 195-196). Siame teiginyje glūdi nuojauta, kad glo¬balizacija visuomet aprėpia pasaulio tenykštiškumą" ir mūsų intymių, fenomenalių pasaulių čionykštiškumą" (l skyrius). Šio ryšio galima ieš¬koti ir patirties tarpininkavime. Čia svarbu ypatingas moralinių ir politi¬nių įsipareigojimų būdas, pasireiškiantis informaciniais pavidalais, kurie išgyvenami intymiose mūsų vietinių erdvių terpėse - paprastai žiūrint televizorius, stovinčius mūsų svetainėse.
II TARPININKAUJAMAS ARTUMAS: TELEVIZINIS ĮSITRAUKIMAS IR MORALINIO ATSTUMO IŠNYKIMAS
Pradėsime paradoksu: globalinės žiniasklaidos technologinėms galimy¬bėms tobulėjant ir plečiantis, televizijoje užsienio įvykiams nušviesti skiria¬mo laiko mažėja. Tokia padėtis turbūt akivaizdžiausia Jungtinėse Valstijo¬se, daugiausia informacijos turinčioje pasaulio šalyje, kur užsienio įvykiams nušviesti televizijos skiriamo laiko sumažėjo per du dešimtmečius dviem trečdaliais" (Culf 1997: 13) ir 42 procentais nuo 1988 iki 1996 metų" (Wittstock 1998: 7).
Ginčai, kokios programų krypties laikytis, padalija žmones į dvi priešingas stovyklas - vieni reikalauja vartotojo suverenumo", remdamiesi žiūrovų rinkos samprata o kiti atstovauja visuomeninių paslaugų teikimo etikai, teigiančiai, jog televizijos j pareiga teikti ne vien pramogas, bet ir informaciją bei supratimą.
Tačiau i žiūrovų reitingus ir programų sudarymą sutelktas dėmesys nustelbia galbūt svarbesnius klausimus, ar gali teletarpininkaujama pa¬tirtis susijusius su mumis įvy¬kius padaryti aktualius bei reikšmingus mūsų patirčiai ir kaip ji tai gali padaryti. Kaip teletarpininkavimas gali mus fenome-nologiškai suartinti, sumažindamas kultūrinį bei moralinį atstumą ir su¬keldamas įtikinamą jausmą, kad esame įtraukti į tolimus gyvenimus ir įvy¬kius.
Juk aišku, kad tolimų įvykių stebėjimas televizoriaus ekrane nėra tas pats, kaip ten nukeliauti ir dalyvauti tuose įvykiuose. Pasak Rogerio Silverstone'o (1994: 30), sąlyčio kokybė - poveikio kokybė štai koks klausimas".
Ilgas McLuhano darbų šleifas dažnai atpažįstamas ekstravagantiškesniuose teiginiuose apie televizijos kultūrinį potencialą. Tarkime, vienas iš pirmųjų McLuhano kri¬tikų Jonathanas Milleris (1971) labai skeptiškai žiūri į jo teiginius apie televizijos kuriamą globalinį kaimą", tvirtindamas, jog televizijos mums perteikiamos tolimos patirtys iš esmės yra pakaitalai ir mažai ar nieko neturi bendra su tomis patirtimis, kurios nusako būdingą kaimo gyvenimo kolektyviškumą" (Miller 1971: 124). Ši kritika labiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad McLuhano atitolinta/tarpininkaujama bendruo¬menė neatitinka vietinės akis j akį bendruomenės idealo, ir pasitelkia visas žinomas mintis apie pastarosios gebėjimą moraliai ir emociškai susaistyti priešpriešindama tą gebėjimą globaliniam kaimui". Bet savo skeptišką po¬žiūrį į televizijos pajėgumą mus moraliai ir emociškai įtraukti" į tolimų žmonių gyvenimo aplinkybes jis išplečia iki vadinamųjų tarpininko sensorinių savybių":
Priešingai tam, ką teigia McLuhanas, televizija yra ypač vizuali, o jos pateikiami vaizdai yra nepaprastai atsieti nuo visų kitų pojūčių. Juos visus regintis žiūrovas sėdi pilkuose patogiuose savo namuose, atkirstas nuo to, kas iš tiesų vyksta, nuo skausmo, karščio ir kvapų. Šitoks poveikis atitolina žiūrovą nuo jo matomų scenų ir galiausiai jis nesąmoningai patiki, kad televizoriaus rodomi įvykiai vyksta kokiame nors neįtikėtinai tolimame žmogaus veiklos teatre. Tokį atitolinantį įspūdį sustiprina tai, kad televizoriaus ekranas visus vaizdus sumažina iki tokio pat vizualinio dydžio. Žiaurumai ir linksmybėj keičia vienas kitą ant to paties keturkampio iškilaus stiklo (1971: 126)8.
Čia ne tik nurodomos būdingos tarpininko savybės, bet ir išreiškiama mintis, kad jos trukdo atstumą įveikiančiai patirčiai. Tarpininko įsikišimas atitolina" ar net atstumia": jis mus atkerta" nuo tolimų įvykių, anaiptol nesusieja. Milleris turbūt nori pasakyti, kad televizinė kitų vietų patirtis vyksta tik kokioje nors esmiškai tarpininkaujamoje fenomenologinėje srityje, kuri nutolusi" ir nuo mūsų vietinės erdvės, ir nuo vaizduojamų vietų. Šiuo atžvilgiu tarpininkas veikia kaip savotiškas užtvarinis sanitaras, sau¬gantis vietines mūsų erdves nuo neramių, tolimų įvykių ir svetimų įpročių tikrovės". Jau daug vėliau Zygmuntas Baumanas, aptardamas izoliacijos" nuo kultūrinių susidūrimų pavojaus temą, išreiškia panašų skeptišką požiūrį į televizijos galimybes žadinti tikrą hermeneutinį domėjimąsi erdvės ir kultūros atžvilgiu mums tolimais žmonėmis:
Priešingai paplitusiai nuomonei, televizijos, atsiradimas nei panaikino institucinį susiskaidymą, nei sumažino jo poveikį. McLuhano globaliniam kaimui" nepavyko materializuotis. Televizoriaus ekrano ... rėmas pavojui susilieti uzkerta kelią geriau negu turistiniai viešbučiai ar aptvertos kempingų aikštelės; bendravimo vienpusiškumas dar labiau įtvirtina nepažįstamuosius ekrane, iš esmės atkirsdamas nuo pasaulio (1990: 148).
Vėlesniame veikale Baumanas išplėtoja šią idėją apie suvaržytą domėji¬mąsi teletarpininkaujamais" nepažįstamaisiais kultūrinėje/fenomenologi¬nėje telemiesto" erdvėje. Telemieste" į nepažįstamuosius žiūrima be baimės nelyg į liūtus zoologijos sode". Jie yra be galo arti kaip objektai, tačiau kaip veiklos subjektai, pasmerkti būti be galo tolimi - higieniški ir nepavojingi kaip seksas su prezervatyvais" (Bauman 1993: 178). Tad, Baumano nuomone, televizualinė patirtis yra ne tik erzacinė, bet ir aiškiai prie¬šinga tikriems kultūriniams/emociniams/moraliniams susitikimams. Telemiestas" yra neigiamoji pusė to tikro miesto", kuriame tikri žmonės gali susitikti visoje savo pilnatvėje kaip įsikūniję moralūs veikėjai. Telemieste mes sutinkame žmones, sumažintus iki egzistencinės gryno paviršiaus" būsenos, o kai jie liaujasi mus dominę, juos galima išjungti iš ekrano - ir iš pasaulio" (ten pat).
Taip tarpininkaujamos patirties ribotumas susiejamas su kitomis idėjo¬mis apie egzistencinį ir moralinį skurdą. Panašiai rašoma ir kritinėse knygose apie kompiuterių tarpinin¬kaujamą bendravimą ir virtualią tikrovę". Pavyzdžiui, Brookas ir Boalas straipsnių rinkinio, jų pavadinto Pasipriešinimas virtualiam gyvenimui, įžan¬goje teigia, kad akis į akį sąveikos ... yra savaime sodresnės negu tarpininkaujamos sąveikos. Nūdien greta tylenio, prilipusio prie televizoriaus, atsiduria informacijos vergas, neatplė¬šiantis akių nuo mažojo ekrano" .
Tam tikra raida, informacijos technologijas priderinant" prie individualių gyvenimo sti¬lių, gali atitikti uždarą, egocentrišką kultūrinę pasaulėžiūrą ir ją skatinti. Tuomet kyla nerimas dėl to, kaip tarpininkaujama patirtis vis labiau integruojama į tiesioginę patirtį.
Šią situaciją mums paaiškina John Thompsono tarpininkaujamos kvazisąveikos" kategorija, ji nubrėžiamus du pagrindinius feno¬menologinius skirtumus.
Pirmasis jų susijęs su patirties atstumu", kuris išlaikomas tarp žiūrovo ir įvykių, matomų televizoriuje. Šie įvykiai, vos palietus jungiklį, patenka tiesiai į intymiausias mūsų materialias erdves ir tuo atžvilgiu yra mums artimi. Bet vis dėlto jie yra daugiausia ... tolimi nuo kasdienio gyvenimo praktinės aplinkos" (Thompson 1995: 228). Sis fenomenologinis atstu¬mas atsiranda iš dalies dėl to, kad televizoriuje matomi įvykiai pavyz¬džiui, tolimi karai daugiausia tiesiogiai mūsų pačių gyvenimui negresia.
Kliūtis, trukdanti visiškai įsitraukti į visuomenės informavimo priemonių tarpininkaujamus įvykius, (o taip yra iš dalies dėl monologinio tarp ninkaujamos kvazisąveikos pobūdžio) yra svarbiausias klausimas, norint perprasti ypatingą televizinės patirties pobūdį. Svarbu pažymėti, jog taip yra ne dėl televizijos auditorijos pasyvumo" kuriant prasmę: veikiau todėl, kad mūsų aktyvumą" riboja esminis šios deteritorizuojančios technologijos pobūdis. Nuolat supažindinami su vaizdais ir informacija apie įvykius, vykstančius toli nuo mūsų vietinio pasaulio, ir jausdami, kad jų negalime niekaip paveikti ir į juos įsikišti, mes save neišvengiamai suvokiame esančius tam tikru atžvilgiu atstumtais nuo jų. Thompsono nustatomą atstumą būtų galima nusakyti moralinio abejingumo idėja. Kevinas Robinsonas irgi klau¬sia, kaip gali žiūrovai būti ramūs, matydami karo žiaurumus? Kaip gali ... tokia tikrovė nepalikti pėdsakų? " Jis pripažįsta, jog šios mįslės įminimas yra susijęs su platesne problema kaip per technologinį tarpininkavimą keičiasi mūsų santykis su pasauliu". Jis grindžia savo nuomonę, cituodamas C. Gallazą, kalbantį apie šizofrenišką" televizijos žiūrėjimo pobūdį, kuris leidžia, viena vertus, stebuklingai valdyti savo pa¬dėtį vis-a-vis pasaulį ir jo vaizdus, o, kita vertus, išlaikyti atstumą, niekad netampant jame veikiančiais asmenimis ir niekad neturint prisiimti atsa¬komybės". Sitai suvokdamas kaip nusi¬šalinimą nuo moralinių įsipareigojimų, jis gana niūriai apibendrina televi¬zinę patirtį: kaip Bejausmį artumą, intymų abejingumą" (1994: 461).
Tačiau tam tikromis aplinkybėmis žmonės pa¬junta didesnį ar mažesnį moralinį susietumą su televizijos perteikiamomis problemomis. Televizoriuje rodomos tolimų žmonių kančios kai ką labiau sukrečia, labiau sujaudina ir labiau žadina užuojautą ar net skatina imtis veiksmų, negu mano Robinsas. Žiūrovų reakcijos būna la¬bai įvairios: vieni nusisuka ... ir stengiasi išlaikyti atstumą nuo įvykių, kurie, šiaip ar taip, yra tolimi primygtiniems kasdienio jų gyvenimo porei¬kiams. Kiti, sujaudinti žiniasklaidos vaizdų bei pranešimų, puola organi¬zuoti kampanijas tolimų grupių ir reikalų vardan" (Thompson 1995: 234). Thompsonas pateikia pavyzdį - kaip sunkvežimių vairuotojas iš Meklesfildo, 1993 metais per televizo¬rių pamatęs žudynes Viteze, Parlamento aikštėje apsipylė benzinu ir pasidegė protestuodamas prieš tai, kad britų vyriausybė nesugeba sutrukdyti Bosnijos tragedijos".
Ttelevizinės patirties pobūdis, kurią gauname bendrame kasdienių išgyvenimų (su betarpiškesniais" moraliniais ir emociniais poreikiais) sraute, reiškia, jog, norint susidomėti tolimų žmonių padėtimi reikės daugiau moralinių ir emocinių pastangų. Tai ne technologijos sukeliama šizofrenija, o tiesiog tam tikros ypatingos globaliosios modernybės sąlygos - paprastus žmones netiesiogiai užgula kur kas daugiau moralinių kultūrinių reikalavimų nei kada nors anksčiau istorijoje. Si netiesioginė moralinė našta" yra vienas mažiau pastebimų deteritorizacijos aspektų
Kita Thompsono mintis iš ta, kad žmonės: su visais jiems tenkančiais patirti dalykais susisieja ne vienodai, o atrankiai pagal tai, kaip suvokiamas patirties aktualumas nuolat vykstančiam savojo Aš kūrimui. Savasis AŠ čia suvokiama ne kaip esybė, automatiškai ir nekintamai prisijungianti prie individo, o kaip simbolinis projektas, kurį individas visą savo gyvenimą formuoja ir performuoja" (Thompson 1995: 229). Visą gyvenimą savuosius aš" mes nepaliaujamai kuriame ir perkuriame, tad mūsų pačių tapatumas, Giddenso žodžiais tariant, yra refleksyvinis darinys", naratyvas", kurį reikia refleksyviai palaikyti... greitai besikeičiančiomis lokalaus ir globalaus masto socialinėmis sąlygomis" (Giddens 1991: 215; 274).
Pasak Thompsono, globaliosios modernybės sąlygomis sa¬vojo Aš projektas pasirinktinai pasisavina tiek tiesioginę, tiek tarpininkaujamą patirtį, jis teigia, kad tiesioginės patirties svarba savajam Aš daugiausia neginčyti¬na, nes labiausiai per šią patirtį savojo Aš projektas laikui bėgant yra for¬muojamas ir performuojamas" (Thompson 1995: 229). Taigi galima teig¬ti, kad žmonių gyvenime vietinė, tiesioginė patirtis - kaip betarpiška j aplinka", kurioje ugdomas savasis Aš, - turi tam tikrą egzistencinį pirmumą. O tarpininkaujama patirtis dėl jos atitolusio ir nepavaldaus" pobūdžio su savuoju Aš palaiko gana menką, protarpinį bei atrankų ryšį":
Daugeliui žmonių, kurių gyvenimo projektai yra įsišakniję praktinėje kasdienio gyveni¬mo aplinkoje, didžiuma tarpininkaujamos patirties formų su jų gyvenimu gali labai menkai sietis: protarpiais tos patirtys gali būti įdomios, retkarčiais prablaškančios, bet jos nėra labiausiai rūpimi dalykai. Tačiau tarpininkaujamą patirtį žmonės atrankiai įpi¬na į išgyvenamą tiesioginę patirtį, kuri yra jų kasdienio gyvenimo jungiamasis audinys (Thompson 1995: 230).
Vadinasi, nors žmonės televizinę patirtį įtraukia į savo įprastą, kasdienį, vietinį patirties mišinį", tarkime, vakaro žinių laidą į dienos darbotvarkę, -daugumai ji tebėra nepalenkiamai atskirta nuo arčiau namų" gaunamos patirties. Tam yra kelios akivaizdžios praktinės priežastys. Neišvengiami gyvenimiški vietinio pasaulio poreikiai - kasdienės kelionės, vietinės, įpras¬tinės sąveikos, darbas, apsipirkimas, virimas, rūpinimasis šeima - primyg¬tinai reikalauja pirmumo ne tik mūsų veikloje, bet ir kuriant savuosius aš". Todėl didžiajai daugumai žmonių dalykas, kurį, pasitelkę Marxo žo¬džius, galėtume pavadinti buka kasdienybės prievarta", paprastai nusako svarbos eiliškumą.
Kaip pavyzdys gali būti apklaustos moters atsakymas, ką ji žiūri per TV:
Kartais mėgstu žiūrėti žinias, jeigu jos apie tai, kas dabar vyksta pavyzdžiui, kur tas berniukas pradingo ir kas jam atsitiko. Šiaip jų nežiūriu, nebent jos vietinės, jeigu kas nors atsitinka mūsų vietovėje ... šalies žinios mane tik nervina ... Pasaulio įvykių, Pano¬ramos ir panašių aš nepakenčiu. Vien karai. Žinot, mane nervina ... Man visai nerūpi, koks ten Vokietijos kancleris ir panašiai. Kas vyksta pasaulyje? Aš to nesuprantu, todėl nesiklausau. Žiūriu kaip maži vaikai - kas man rūpi, ir aš noriu apie tai sužinoti. Arba jeigu iš tikrųjų padarytas koks nors nusikaltimas [jos aplinkoje], išprie¬vartavimas ir visa kita. Man įdomu ... sužinoti, ar juos sugavo ir areštavo (Morley 1986,).
Tai parodo, jog pasisavinamos tarpi¬ninkaujamos patirties atrinkimas ir jos svarbos savojo Aš projektui suvoki¬mas yra aktyvaus pobūdžio. Nors ta moteris vėliau savo atsakymą sumenkina kaip tikrai visiš¬ką neišmanymą", tarpininkaujamą kvazipatirtį ji sąmoningai ir išmaningai susieja su tais dalykais, kurie yra svarbūs jos gyvenamojo pasaulio akiratyje.
Todėl čia moralinis klausimas yra ne apie (informacijos priemonių ska¬tinamą) abejingumą ar nešališkumą, o apie kitokio moralinio akiračio tin¬kamumą.
Kaip matyti iš pavyzdžių, panašių į reportažus apie Dianos mirtį ir lai¬dotuves, televizija gana gerai nušviečia kai kuriuos įvykius, sudomin¬dama jais asmeniniu lygmeniu. Tačiau televizijos laidos dažnai yra kriti¬kuojamos už tai, kad problemas pernelyg suasmenina subanalina, sentimentaliomis miglomis nustelbia svarbesnius aspektus, formuluoja ga¬na primityviais ideologiniais ir moraliniais stereotipais.
Žinoma, daugelis problemų, su kuriomis susiduriame globalizuotame pasaulyje, yra didelės, sudėtingos ir abstrakčios. Bet jeigu no¬rima, kad žmonės tomis problemomis apskritai susidomėtų - išreikštų kad ir kokį moralinį santykį, - reikia ieškoti būdų tas problemas pateikti taip, kad jos būtų suderinamos su pavieniais, vietovėse įsišaknijusiais gyveni¬mais.
|
