Jurgis Dieliautas
Spontaniškumas kaip pasipriešinimas kultūrinei industrijai

Spontaniškumo sąvoka daugiaprasmė ir menkai apibrėžta. Šios sąvokos turinys susipina su kitų sąvokų turiniu. Logizuoti ir formalizuoti šios sąvokos neįmanoma, todėl tenka imtis įvairiausių deskriptyvių technikų. Spontaniškumo patirtis kaip asmeninė ar tarpasmeninė patirtis, iškylanti gyvenimo fone, verčia problematizuoti patį spontaniškumą ar kažkaip kitaip prabilti apie spontaniškumą. Vienas iš būdų prakalbinti patį spontaniškumą yra jo susiejimas su laisvės sfera. Spontaniškoji laisvė arba laisvės spontaniškumas išlieka mįslė, kurią stengiamasi įminti daugelį amžių. Problemiška pati spontaniškumo tvarka, sistema ir struktūra. Spontaniškumas nėra tai, ką būtų galima elementariai struktūruoti, surikiuoti, išdėlioti. Spontaniškumas kaip veikla neturi jokios išankstinės prognozuojamos ar modeliuojamos struktūros. Tai veikla, kurios neaprėpia jokie projektyvizmai ir jokios schemos. Tai nepaliaujama, nenutrūkstama veikla be dubliažų, pasikartojimų – vieną kartą tokia, kitą kartą visai kitokia. Tai veikla, tarsi išauganti pati iš savęs, be jokio ryškesnio apčiuopiamo pagrindo. Metaforiškai kalbant, tai veikla rašanti ir perrašanti, piešianti ir perpiešianti pati save. Spontaniškumas – tai nepaliaujamas kūrybingumo proveržis, poetinės praktikos srautas, kasdienybės aktyvacijų fluksus, gyvenimo kunkuliuojantis chaosmas. Spontaniškumas, siedamasis su nuolatinėmis gyvenimo improvizacijomis, sukuria įvairiausius netikėtumus ir vaizdingiausius žmogiškos veiklos viražus. Spontaniškumas kaip improvizacija kiekvieną kartą, kai nenuspėjamas ir nesuskaičiuojamas dalykas pasireiškia, pasirodo, pratrūksta ir prasiveržia vis kitais pavidalais ir kitomis formomis. Improvizacija susijusi su žmogiškomis svajomis apie besąlygišką laisvę ir slaptus demiurginius žmogaus troškimus. Improvizacija reiškia tam tikrą pasirinkimą iš galimybių esančiu dabarties momentu. Tai priešinga išankstiniams nulemtiems pasirinkimams. Kita vertus, išskirtinis spontaniškumo pobūdis telpa ir įsipina į mūsų kasdienę veiklą. Įvairios spontaniškumo situacijos, manifestacijos, akcijos turi bendrus mums parametrus, nes tai yra dalis mūsų socialinės ir kultūrinės praktikos.
Mūsų kasdienė veikla kupina įvairiausių ir rafinuočiausių kultūrinių gestų. Kūrybinis gestas nevienareikšmis ir ganėtinai prieštaringas. Tai, viena vertus, mūsų gestai ir, kita vertus, ne vien tik mūsų gestai. Tai mūsų amžiaus, mūsų kartos, mūsų tradicijos, mūsų mados, mūsų stiliaus gestai. Kita vertus, jie ne vien tik mūsų. Juos yra įvaldę kiti, šalia esantys, greta gyvenantys. Jie juos panašiai atlieka, vykdo, valdo, realizuoja. Ieškodami savitumo, išskirtinumo, šiuolaikiškumuo ar dar kitokių bruožų, mes nesąmoningai patenkame į savotišką mimetiką: kopijuojame ir kartojame.
Kaip perimtas ir įvaldytas kultūrinis gestas jis turi ir savą mechaniką ir savą poetiką. Mechanika čia suprantama kaip tam tikra automatika: komandinis paliepimų, imperatyvų vykdymas ir atlikimas. Poetika suprantama kaip kuriantis darymas, sukūrimas ar net susikūrimas.
Kultūrinis gestas yra dvejopo pobūdžio ir kita prasme. Jis kaip gestas yra ir kuriantis ir, griaunantis. Kūrybinėje veikloje, steigtyje, komunikacijoje šie du priešingi elementai susipynę ir nuolat papildo vienas kitą.
Kultūriniai gestai ne tik sąveikauja, bet ir konfliktuoja. Čia esama atviros ir nevisada nematomos, slaptos konkurencijos. Vienus gestus norima įtvirtinti, o kitus norima paneigti. Pamiršti ir išėję iš apyvartos gestai vėl sugrįžta į apyvartą. Vieni gestai atsikartoja nuolat, kiti aptinkami labai retai.
Ar mūsų kultūrinė veikla yra laisva veikla, – tai taip pat ginčytinas dalykas. Dvejopa yra ir laisvės raiška: tai laisvėjimas ir atsivėrimas. Laisvėjimas – tai įvairiausių prieštarų, užtvarų ir kliūčių šalinimas. Laisvėjimo procesas nėra iki galo tikslingas ir planingas. Laisvė kaip atsivėrimas – tai atsivėrimas sau ir pasauliui, naujų galimybių atsiradimas. Atsiverdami mes atveriame ir save, ir aplinkinį pasaulį.
Šiame kalbėjime kūrybos ir laisvės temos bei potemės papildo ir padeda išryškinti spontaniškumo temą. Kas yra kurianti laisvė kaip sudėtinė kasdienio gyvenimo dalis ir koks jos ryšys su tuo, ką suprantame ir įvardijame kaip spontaniškumą? Kokias galias ir kokias formas įgyja ir teikia spontaniškumas? Į šiuos ir kitus klausimus bus bandoma atsakyti šiame rašinyje.
Pasaulį šiandieninės kasdienybės fone galima traktuoti kaip totaliai kultūrinį pasaulį. Galinga šiuolaikinė, visa apimanti industrija teikia ir patiekia, siūlo ir įpareigoja, „mandagiai perša“ ir įsakmiai bruka gausybę kultūrinės įvairovės reiškinių, aspektų ir „kultūrinių daiktų ir darinių“. Kultūrinės industrijos totalumas nėra iš pirmo žvilgsnio lengvai pastebimas ir lengvai tiesiogiai identifikuojamas dalykas. Kultūrinė industrija, atliepdama geismus ir poreikius, dažnai tampa nebeatskiriama, nebeatsiejama veiklos dalimi.
Kultūriniai dirbiniai ir kultūriniai dariniai mus supa iš visų pusių. Tai galima suprasti kaip kultūrinės gamybos produktus ir kaip kultūrinės veiklos pavyzdžius. Štai čia ir prasideda neribotos kultūrinės manipuliacijos ir eksploatacijos galimybės. Kadangi tai neatskiriama – tai privaloma, kadangi privaloma – tai neatšaukiama ir neginčijama. Kultūrinis vartojimas virsta nematomu muštru.
Nors Lietuva nėra „pavyzdinė“, pirmaujanti ar dominuojanti šalis kultūros gamybos ir kultūrinių produktų atžvilgiu, bet kultūrinės industrijos pavyzdžius esame priversti įgyti sinchroniškai, t. y. tuo pat metu kaip ir visas kitas pasaulis. Tuo pat metu sinchroniškai mums tiekiama vartotojiška kultūrinė produkcija. Premjeros ir prezentacijos, leidiniai, įranga, technika, naujienos ir topai – visa tai pasiekia mus tuo pat metu, kad ir kur mes būtume. Žiūrime filmų premjeras tuo pat metu, kai jas žiūri kitos Europos ar Amerikos šalys. Klausome muzikos naujienas iš tų pačių radijo ar televizijos kanalų. Skaitome žinomų autorių bestselerių vertimus kaip ir kitos šalys. Sinchoniškumas ir simetriškumas laiko atžvilgiu stulbinantis. Tuo džiaugiamasi ir tai įvardijama kaip civilizuotumas, progresas ar tiesiog šiuolaikiškumas.
Mes, kad ir kaip besislėptume, negalime ignoruoti vartotojiškos visuomenės įtakų. Jau antrą dešimtmetį mus veikia ta pati vieninga pasaulinė reklama. Mus pasiekia savaip struktūruoti specializuoti naujienų srautai. Mes apsiperkame sukultūrintuose unifikuotuose supermarketuose. Didžiuosiuose miestuose jau veikia legalizuoti kazino ir kitokio pobūdžio pramogų industrijos pavyzdžiai. Atsidarė madingi egzotiškų kraštų restoranai ir tapo prieinami šių kraštų kulinariniai receptai.
Mes esame asmeniškai ir anonimiškai įtraukti į visuotinį kultūrinį vartojimą. Įtraukimas į kultūrinę veiklą ir įtrauktumas kaip kolektyvinė veikla tapo sunkiai atskiriami. Kyla klausimas, kur dedasi, kur slepiasi mūsų sąvaimingumas, savitumas, išskirtinumas, unikalumas, nenuspėjamumas? Kultūrinės garantijos teikia ne tik būtiną saugumą ir ištikimybę tradicinėms kultūrų normoms, bet ir kelia tam tikrų abejonių. Norma ir įprotis, sveikas protas ir sava nuomonė ne tik sunormina, sukilnina, sutaurina ir palengvina bendravimą. Tai virsta „kalkėmis“, „klišėmis“, „šablonais“ ar tiesiog madingais dalykais.
Kultūriniai stereotipai ir kultūrinės elgesio normos neretai susikeičia vietomis ar susipina taip, kad jų jau nebeįmanoma atskirti. Susipina gamybinėje, techninėje sferoje ne tik aukšta ir žema, sunku esti atskirti, kur „viršus“ ir kur „apačia“. Susipina institucijų kultūriniai interesai ir „kultūrinės valdžios“, hipernormų imperatyvūs norai ir galios. Kultūra šiuo gyvenamuoju laikotarpiu daugeliu atveju problemiška, reikalauja interpretacijų ir supratimo. Interpretacijos ir supratimas gali ateiti iš abstraktaus teorinio mąstymo apie tai, kas buvo mąstyta, bet tai taip pat gali ateiti ir iš kitų sferų. Tai gali būti dalis „patirties filosofijos“. Spontaniškoji patirtis geba virsti „spontaniškąja išmintimi“. Spontaniškoji išmintis gyvuoja ir galioja kasdienybės horizonte. Tai išvaikščioti, išbūti, išlaukti ir išsėdėti gyvenimo fragmentai, atskiri momentai, kuomet kažkas nutinka nelauktai ir visiškai netikėtai, kuomet viskas pakrypsta visai kita, nesuplanuota ir nesuskaičiuota linkme.
Kasdienybė, kaip jau buvo minėta, yra neišvengiama duotybė ir, kita vertus, tai problemiška sritis. Kasdienybė nėra izoliuota nuo platesnių ir gilesnių kultūrinių sąsajų. Kultūra gimsta ir vyksta ne tik specifinėje, išskirtinėje, bet ir kasdieniškoje erdvėje.„…Visi esame pažymėti tuo pačiu – kasdienybės – ženklu…“1. Kasdienybėje išryškėja įprasti ir nevisai įprasti dalykai. Kasdienybės nulemtumas yra ir mūsų socialinis nulemtumas. Todėl kasdienybės nederėtų laikyti nei išganinga veikla, nei lemtimi ar prakeiksmu. Kasdienybė kaip duotybė yra problemiškas dalykas. Jos negalima, neįmanoma išmatuoti vien tik nihilistiškai, beprasmiu despotizmu ar kaip nors kitaip nureikšminant. Natūrali ir paslėpta kultūrinė prievarta vis dar tebėra galutinai neapibrėžtų ir neapsvarstytų, neišdiskutuotų dalykų sritis. Nematomas, latentinis kultūrinės prievartos turinys nuolat eskaluojamas ir aktualizuojamas socialinių ataskaitų formomis. Tačiau nematoma ir nesiūloma alternatyvų, kurios galbūt glūdi pačioje kasdienybėje. Kasdienybėje glūdi ir spontaniškos žmogaus galimybės.
Išmokti ir įsisavinti dalykai kaip priedermės ir pavyzdžiai yra nuolatiniai mūsų kasdienės kultūrinės praktikos objektai. Išmokimas niekada nėra tobulas ir užbaigtas. Gyvenimo praktika keičia, koreguoja šiuos išmokimus. Tai, ko tu išmokai, ir tai, ką tu įsisavinai, yra ir tavyje, ir aplink tave. Laikui bėgant išmokti ir kažkada stebinę dalykai tampa automatiniais įgūdžiais. Tai tampa parankumo, patogumo, komfortiškumo dalimi. Išmokti dalykai nėra vienakrypčiai ir totaliai progresyvūs. Jie gali atsigręžti prieš patį tave. Ieškant kažko naujo ir kitoniško, galinga kultūrinių paslaugų industrija tau primeta neva tavo savitą gyvenimo stilių. Bet iš esmės tai tėra tik vienas iš produkuojamų ir dauginamų stilių. Dar prieš patenkant į sceną, podiumą, ekraną, daug kas ideologiškai sutarta, nulemta ir nuspręsta.
Kuo ir kaip įmanoma nugalėti įvardintus pavojus? Kur pavojus – ten ir išsigelbėjimas. Pabėgimai nuo kasdienybės, alternatyvūs gyvenimo stiliai, terapinės bendruomenės, kontrkultūra – tai tik laikini pabėgimai. Iš esmės tai „bėgimas nuo laisvės“. Be to, visuomet atsiras kokia nors institucija, kuri šiuos „bėglius“ nukreips „reikiama kryptimi“. Galima ir kitokia laisvė. Galimos ir kitos laisvės formos. Galima laisvėti ir justi laisvę ir kitomis priminėmis, kitais būdais. Kasdienybėje laisvėti galime elgdamiesi spontaniškai ir savo praktiką paversdami spontaniška veikla.
Dažnai apeliuojame į tai, kad spontaniškumas duotas ne visiems, kad jis prieinamas toli gražu ne kiekvienam, kad tai reikalauja didžiulio įgudimo ir tobuliausio išskirtinio meistriškumo. Taip, tai susiję su tam tikra meistryste, bet tai ne kas kita kaip pati gyvenimo meistrystė. Mokame ir gebame gyventi, kartu mokame ir galime elgtis spontaniškai. Spontaniškumo galios ir jėgos slypi mūsų bendruosiuose gebėjimuose. Spontaniškumo procesas yra nesiliaujantis ir atviras procesas tiek, kiek yra atviras pats gyvenimo procesas. Kasdienis spontaniškumas nėra kaip nors dirbtinai užkoduotas ar užprogramuotas. Negalime atskirti išskirtinių, ribinių ar ekstreamlių akimirkų nuo banaliausių ir įprastinių būsenų. Kasdieniai ir nekasdieniai (išskirtiniai) įvykiai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys įvykiai. Čia išauga vizijos ir veikia imaginacija, čia susilydo geismo ir sapno jėgos ir galios. Buitis ir rutina, angažavimasis kaip kasdienybės būtini atributai, pripildyti subtilybių ir įvairiapusių niuansų.
Akademinė, tradicinė, neilgą istoriją teturinti lietuviška filosofija vis dar bijo jutimiškumo, vis dar „šnairomis žvelgia“ į bet kokią sensoriką. Matyt, bijoma sensorikos, todėl, kad vis dar nepasikliaujama pirmine mąstymo patirtimi ir pirminiais impulsais, ir pirminiais išgyvenimais, potyriais. Būtina sugrąžinti į mąstymą sensoriką – jautrumą ir jutimiškumą, norint sugrąžinti mąstymą į pirminę stichiją. Sensorikos sugrįžimas į filosofiją pasaulyje yra senokai fiksuotas faktas. Palengva nyksta emocijų baimė filosofiniuose svarstymuose, ilgą laiką viską apimanti ir viską užgožianti dvasingumo, mentalumo tema traukiasi į pakraštį. Tai galima įvardinti kaip neosensualizmą. Bet tai nėra klasikinis filosofinis sensualizmas su griežtomis vien tik empirizmo vertomis pretenzijomis. Neosensualizmas apeliuoja į jutiminę sąmonę, kuri nėra izoliuota nuo kitų sąmonės formų. Mintis tuo pat metu ir jutimiška, ir daiktiška, ir simboliška. Mąstymas paima visas šias plotmes. Žmogus veikia vienu ir tuo pačiu metu keliose plotmėse, jis yra ir daiktinės, ir jutiminės, ir simbolinės sąmonės reprezentantas. Egzistuojant sensorinei sąmonei, egzistuoja sensorinis trascendentalumas. Sensorika nepaneigia ir iki galo neįveikia metafizikos. Iš pačios atsirandančios sensorinės plotmės atsiranda, atsiveria naujos metafizinės galimybės. Kokios yra tos sensorinės metafizikos galimybės? Sensorinės metafizikos galimybės nėra išsamiai apmąstytos. Sensorika dominuoja trumpalaikėje ir daugeliu atveju greitai į užmarštį nugrimztančioje praktikoje. Būtent trumpalaikiais įspūdžiais ir impulsais sensorika leidžia funkcionuoti ir kasdienybei, ir išskirtinumui.
Sensorinės erdvės – kasdienybės praktikoje nesunkiai pastebimas, tačiau ilgą laiką ignoruotas dalykas. Sensorinių erdvių įvairovė įsipina į kultūrines ir socialines erdves. Regėjimo, lytėjimo, ragavimo praktikos, viena vertus, įsilieja, įsipina į vartojimo-eikvojimo praktikas, kita vertus, tai yra žmogaus kaip gyvos kūniškos būtybės galimybės. Spontaniška veikla, spontaniška praktika sensorinėse erdvėse sukuria mano privatumą, intymumą, patikimumą. Kita vertus, viešoji sensorinė veikla kaip nuolatiniai mano spontaniški bandymai ir manevrai leidžia išlikti savimi. Kultūros stereotipai, įvairiausi palengvinimai ar supaprastinimai kaip kultūrinių normų pateiktumas gali primesti man unifikuotą uniformuotą elgesį. Sensorinės erdvės spontaniškoje kasdienybės veikloje įsipynusios ir įsiterpusios į kitas kultūrines erdves. Tas erdves, kurios neatsiejamos nuo mūsų patirties. Patirties, kuri yra tuo pat metu ir empirinė, ir transcendentinė.
Kūrybinis žmogiškojo mąstymo pobūdis numato ir tam tikras singuliarumo galimybes. Singuliarumo apibrėžimas kūrybiškumo plotmėje susijęs su vienetiniais ir nesikartojančiais dalykais. Mąstymo praktikoje, mąstymo pratybose mes nuolat susiduriame su vienetiniais ir nesikartojančiais dalykais. Mūsų kūrybiniai mąstymo aktai sunkiai tiesiogiai stebimi ir tiksliai įvardijami. Mes nežinome ir negalime fiksuoti, kuomet prasideda ir kada baigiasi kūrybos momentas. Jis prasideda tuomet, kai mes to nespėjame fiksuoti, nespėjame sekti ir tiksliai nubrėžti pradžios tašką. Spontaniškumo apibrėžimas yra susijęs su nesikartojančiais, nesidubliuojančiais, nesidauginančiais dalykais. Esti ne tik mąstymo spontaniškumas, bet ir veiklos spontaniškumas. Mąstymas ir veikla nėra galutinai atskirti, atitveri vienas nuo kito. Spontaniškos improvizacijos kasdienėje praksis erdvėje būtinas momentas. Tai mūsų gyvenimo bandymai, pergalės ir nusivylimai, ekstazės. Mūsų gyvenimas nėra grįstas „ištirpimu“, supanašėjimu, prisitaikymu prie „maskuojančios“ aplinkos. Savo veikla ir savo elgsena mes ne tik kažką imituojame, bet ir kažką iš naujo kuriame. Kurdami mes brėžiame naujas kryptis ir naujus maršrutus. Spontaniškumas teikia galimybes įvairiausioms gyvenimo inovacijoms. Tai tokios inovacijos, kurios nereikalauja nei trenerio, nei prižiūrėtojo. Mokomasi darant ir kuriant.
Džiazas ir laisvė kultūros plotmėje yra tapę vos ne sinonimais. Tradiciškai kartojama, kad džiazo koncertas sukelia nenuspėjamą laisvės pojūtį. Džiazas kaip muzikavimo kryptis susijęs su muzikinės improvizacijos laisve. Džiazas vis dėlto nėra gryna stichija ar savivalė, o ir tam tikra dermė, tvarka. Tai yra tam tikras suderintų, susitartų ir pasitartų improvizacijų atlikimas. Gyvas, koncertinis džiazo atlikimas įtraukia ir muzikantus, ir salėje sėdinčius žiūrovus. Jie instinktyviai stimuliuojami reaguoti į tam tikrus atlikėjų veiksmus plojimais ar švilpesiu. Tai yra muzikos palaikymas ir pritarimas, reakcija į šią muziką. Tačiau šalia muzikos ir atlikimo tokiame koncerte kartais būna netikėtų fragmentų, keblių situacijų, kuomet nerandama adekvačios ir tinkamos reakcijos. Kaip reaguoti į spontanišką vaiko klyksmą tik nutilus instrumentams, vos pasibaigus vienam kūriniui, vos nutilus trombono ir mušamųjų improvizacijoms? Kyla savaimingų ir gana ironiškų klausimų. Kas tai – pritarimas ar protestas? Vaiką, kurį, matyt, atsinešė tėvai ir kuris užliūliuotas lėtų melodijų „snūstelėjo“ tėvams ant rankų. Vaiko klyksmas, matyt yra spontaniškas klyksmas, spontaniškas atsakas, šlovės ir rimtumo užliūliuotiems muzikantams, kartu ir laikinai užsimiršusiems ir į save nugrimzdusiems žiūrovams. Tame pačiame koncerte nutinka ir kitų netikėtumų. Po pertraukos žiūrovai, koncerto dalyviai atsineša į salę nebaigtus, nespėtus išragauti gėrimus. Kaip reaguoti į brendžio ir kavos kvapus, atsklindančius iš už priešais tave sėdinčių žiūrovų nugaros? Tai ir trikdo, ir papildo patį džiazmenų atlikimą. Tai suteikia gyvumo ir išskirtinumo būtent šiam atlikimui. Tokios samplaikos ir tokios kvapų ir garsų sintezės kitur nebuvo ir nebus. Spontaniškumas suvokiamas kaip nesirinkimas darant, atliekant, veikiant. Nesirenkant tai, kas privalu, kas bus tinkamai įvertinta ir visiškai suprasta.
Esti gyvenime aklų ir savaiminių jėgų. Spontaniškos jėgos ir galios skiriasi nuo aklų ir smurtingų jėgos pasireiškimų. Jėgos, netekusios savo galios, atsiveria betiksliu rezultatyvumu, kuomet žvelgiame į aklos ir anoniminės jėgos įvykdytą veiksmą: į kažką nuverstą, sugriautą, sudaužytą, sugadintą. Išlaisvintos ir nevaržomos jėgos nemoka ir nesugeba nukreipti savo pertekliaus. Mokama veikti, bet nežinoma, kur ir kaip nukreipti savo veiklą.
Aplinkos, gamtos jėgos kažkuo panašios į spontaniškąsias savaimingas jėgas. Gyvybės ir gamtos žaluma išsiskleidus pirmiesiems balandžio pabaigos pumpurams. Žalumos jėgos ir žalumos proveržiai išjudina totalinę ilgą laiką dominavusią pilkumą. Pastebėtas ir naujai atrastas žolės ryškumas yra kas kartą naujas ryškumas. Tai tas žalias ryškumas, kuris buvo pamirštas ir užguitas kitų metų laikų emocijų.
Daug kas įprastiniuose, privalomuose etiketo taisyklių apibrėžtuose oficialumuose būna nelaukta ir netikėta. Spontaniškas pokštas šokiruoja apsnūdusią ir nieko nebesitikinčią akademinę auditoriją. Oficialiame užsieniniame fotografijų parodos, skirtos arkliui atidaryme parodos autorius pasirodo su arklio kauke. Kiekvienam parodos dalyviui paspaudžiama ranka. Nesilaikoma subordinacijos, neskiriama pirmumo teisės ambasadoriams, valdininkams ir kitiems oficialiems asmenims. Autorius slepia veidą po to personažo, kurį jis pristato kauke. Dalyviai, gerbėjai ir atsitiktiniai užklydėliai tikėjosi iš autoriaus tikėtinų dalykų, tikėjosi oficialios socialinės kaukės pasirodymo. Tokias kaukes jie nuolat regėdavo kitose panašaus pobūdžio parodose. Autorius šiuo atveju netradicine kauke nukreipia dalyvių žvilgsnį nuo narciziško savęs į savo darbus. Autorius slypi ir atsiveria savo paties darbuose – arklių fotografijose. Šie arkliai išskirtiniai, jie neatspindi nei savo laukinės būties stichijos, nei tradicinio arklio jėgos, gaivališkumo. Tai sužmoginti arkliai. Autorius dėvintis savo personažų kaukę nori būti arčiau savo personažų. Taip mažinama distancija, žaidžiama fotografinėmis, vizualinėmis prasmėmis.
Pobūviai, pokyliai, vakarėliai, pasilinksminimai yra rafinuotai ir planingai ritualizuoti. Ritualinis valgymas, gėrimas, priverstinio mandagaus tono pokalbiai yra susieti su vos nuslepiamu pobūvio nuoboduliu. Šis ritualizuotas ir apskaičiuotas tradicinis nuobodulys atrodo neišardomas, nepaneigiamas ir neįveikiamas. Gero tono taisyklės ir nerašyti įsipareigojimai verčia būti čia iki galo, kad ir kaip ir nuobodu būtų. Etiketo normos verčia valgyti ir gerti, šypsotis ir atsakyti į banalius klausimus. Giminystės ryšiai verčia būti ir bendrauti. Kažkas neiškentęs atsistoja ir pasako tostą, tokį tostą, kurio niekas nelaukė. Tostą, kuris nėra nei įžeidimas, nei reveransas. Tai spontaniškai kilęs noras kažką pasakyti. Spontaniškas tostas pagyvina užsnūdusią, savimi patenkintą užstalę. Praėjus kuriam laiku bus bandoma tai pakartoti, vėl atlikti, bet to nebepavyks padaryti.
Akademiniai naujai išleistų knygų pristatymai tapę įprastine tradicija vargina taip, kaip vargina bet kurios tokio pobūdžio oficialios ceremonijos. Laukiama panegirikų, liaupsių ir tradicinių vertinimų. Spontaniškas humoristinis tonas rimtos filosofinės knygos pristatyme daugeliui netikėtas. Šiuo tonu bandoma ne susirinkusiųjų kantrybė. Čia pasiūloma ironiška distancija. Distancija tarp savęs ir to, kas vyksta. Siūloma kalbėti tiems, kurie atėjo patylėti ir paklausyti. Tradiciškai kalbantys tokiuose pristatymuose kalba ir banalybes. Distancija tarp autoriaus ir jo knygos išnyksta humoro dėka. Humoras leidžia pereiti į kitą lygmenį, tą lygmenį kur nėra įprastinės akademinės hierarchijos, subordinacijos, laipsniškumo, kur išnyksta universitetiniai titulai ir regalijos. Autorius virsta gyvu ir atviru, kalba ne tik tai, ką tokiais atvejais dera kalbėti, bet ir tai, ką jis pats nori pasakyti. Šypsenos, atsiradusios dalyvių veiduose, sušildo nuo laukimo pavargusią auditoriją.
Spontaniškąjį kūną sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Sukultūrintas, sutaurintas, sukilnintas –„kultūringas kūnas“ yra tapęs viešo demonstravimo, afišavimo dalimi. Save pristatyti, vaidinasi, save pateikti viešai apžiūrai. Tai pasiekiama kultūrinės disciplinos, askezės dėka. Išmuštruotas ir išlavintas kūnas yra kultūringas kūnas, kuris priešinamas neišlavintam ir neišmuštruotam kūnui. Kūno etalonai kaip visuotiniai normatyvai perkeliami ir į kitas gyvenimo sritis. Spontaniški gestai užgožiami privalomų ir būtinų dalykų, spontaniškumas pasiklydęs mados, normos, etiketo rėmuose. Stilingumas, tinkamumas, patrauklumas kaip anoniminio privalėjimo ir dermės dalykai stengiasi absorbuoti spontaniškumą. Spontaniškumas „skęsta“ ir „tirpsta“ įsakmių kultūrinių nuorodų kataloguose, žurnalų viršeliuose, reklaminiuose lankstinukuose. Spontaniškoji kūno veikla suvokiama tik akibrokštų, pokštų, skandalų fone. Ji neigiama, ji paskelbiama nebereikalinga ar atgyvenusi.
Spontaniškumas laisvės svarstymų ir apibrėžčių kontekste užima svarbią vietą. Laisvės kontekste spontaniškumas nurodo į žmogaus neužbaigtumą ir atvirumą. Žmogus nėra totaliai užbaigta ir visiškai prisitaikiusi būtybė. Vadinasi, žmogaus veikla daugiakryptė, ji turi kintantį pobūdį. Žmogaus atvirumas rodo jo įvairiapusį ir įvairiakryptį vystymąsi. Nėra vienos vienintelės tiksliausios ir tobuliausios veiklos linijos ir nėra vienos tiksliausiai apibrėžtos strategijos. Jei taip būtų, žmogui nebereikėtų vystytis. Tuomet žmogus kaip gyva būtybė miręs. Žmogus nuolat kažką bando ir bandydamas improvizuoja ir varijuoja, tiek pačiu savimi, tiek tuo, su kuo jis tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria. Jei atimtume iš žmogaus spontanišką galimybę elgtis ir mąstyti, jis netektų ir savo laisvės.
Kūrybingumas kaip žmogiška veikla nėra visą laiką kažkas iškilminga ir didinga. Kai kada tai gali būti menka, nepatogu ir net neprasminga gyvenimo ar biografijos atžvilgiu. Tai mes norėtume atmesti ar paneigti, ištrinti ar nuslėpti. Kuriama iš daug ko, arba, tiksliau sakant iš bet ko. Kūrybingumas gali atsirasti ir visiškame sutrikime, paliktume, neviltyje. Kūrybinis spontaniškumo pobūdis atsiveria, kuomet pasiklydę ar pasimetę mes ieškome išeities. Kuomet mes varijuojame kažką. Kuomet kritinėmis situacijomis ieškome ieškodami išeities, dėliojame mintyse įvairiausiais dėliones. Išmintis yra ir gyva, ir skausminga. Mintys gali būti įkyriai skausmingos. Gali skaudėti mintis dėl kažko neatlikto ar beviltiškai prarasto. Skausminga kaip ir viskas, kas autentiška, asmeniška, nesikartoja. Tai, ką darau dabar, kitu laiku nebegali būti atlikta ir pakartota. Nes tai jau bus kita visai kitaip susidėliojusi situacija. „Gyvasis dabar“ nuolat dominuoja spontaniškoje veikloje. Spontaniškai pasinerti į tai, kas yra ir kas vyksta dabar. Atsiduoti akimirkos žaismui, pakylėjimui anapus privalėjimo, pareigos, vertės, nuostatų.
Vieną dieną sužinai, kad viskas, kas buvo, galutinai prarasta. Emocinis prieraišumas ilgą laiką tau atrodė pats didžiausias patikimumo garantas. Bandydamas susigaudyti ir susivokti, kas nutiko su tavimi, tu savaime išeini pasivaikščioti į vakarines miesto gatves. Nevilties maršrutai yra tavo „atsirišimo“, palaipsnio išsitapatinimo maršrutai. Tapatybė prie ko nors pririša. Griūvančios struktūros sukuria netektį, neviltį, veda į desperaciją ir rezignaciją. Neviltis gatvės, kuomet eini, regis, pro įprastinius pastatus ir statinius, matai įprastinius kiemus ir parduotuvių iškabas. Ką reiškia atsiduoti eisenai? Tai eisenai, kuomet tave veda neviltis ir kuomet šią neviltį reikia išbūti, išvaikščioti, išnešioti. Eini ir netikėtai suvoki, kaip pakito tavo žingsniai ir rankų mostai. Eini ir neturi galutinio apsiibrėžto tikslo. Toks ėjimas nėra nei būtinas, nei reikalingas. Eini tuo pat keliu, bet kelias kitoks, kitokia aplinka. Tik fragmentiškai kažką identifikuoji. Nežinai, kuomet ir kaip tai baigsis, kokios bus to pavasario vakaro ėjimo pasekmės. Kritinių, ribinių, slenkstinių situacijų kelias ir krizės maršrutai veikia stichiškai. Turėsi kažkur išeiti, bet kur eiti, kur tu eisi ir kuriuo maršrutu pasuksi, kaip pasisuks tavo tolesnis gyvenimo ir kelio maršrutas? Vėlyvą kovo vakarą ieškodamas išeities suki ratus apmirštančiomis temstančio miesto gatvėmis. Maršrutai, nuotoliai ir atstumai žinomi ir įprasti. Kūnas tarsi pats save veda. Įprastiniai pastatai, vitrinų šviesos, pro landų atidengtas, nepaslėptas vietas šmėkščiojantys šešėliai. Į tave atsitrenkiantys automobilio šviesų atšvaitai. Pasėdi vienoje kavinėje pusvalandį ir eini į kitą kavinę. Eini ir neskaičiuoji nueito atstumo, nefiksuoji kelio įvairovės ir išnyrančios – dingstančios, besikeičiančios šio vakaro įvairovės.
Spontaniškumo įvardijimas gali būti atsekamas iš tavo paties išgyvenimų, tų „negyvos atminties“ užgožtų išgyvenimų, iš „nereikalingo ir nebūtino“ mąstymo patirties, iš, regis, banaliausios kasdienės praktikos srities ar iš nuošalesnių ir intymesnių, asmeninių pastebėjimų. Nereglamentuotas gimtadienis, ar įmanomas ir toks šventimo būdas? Reglamentas numato, kad be tavęs kaip „progininko“, kaip to įvykio kaltininko gimtadienis negali būti švenčiamas. Tu būtinai turi būti, tave turi sveikinti, tave turi pagerbti, tu privalai būti sureikšmintas, pažymėtas, palytėtas visomis įmanomomis kultūrinėmis ir socialinėmis prasmėmis. Vieną eilinį vakarą, kuris ir yra tikrasis tavo gimtadienis, tu kiek ilgiau užtrunki darbe. Grįžti ir randi susirinkusius savo senus bičiulius, pasidėjusius tavo nuotrauką tarp vaišių viduryje stalo ir švenčiančius tavo gimtadienį be tavęs. Gali pykti, gali juoktis, gali tik keistai nusistebėti. Kyla tavo paties spontaniška juoko reakcija į tokį draugų pokštą. Kas šiuo atveju nutiko? Gimtadienis be savęs kaip svarbiausio dalyvio sukėlė spontanišką juoką. Kitam ir kitu atveju tai sukeltų pyktį ar sumaištį. Toks gimtadienio šventimas kai tavo šventė švenčiama be tavęs, kai svarbiausias įvykis, kurio centre turėtum būti tu pats, gali būti interpretuojamas ir kitaip. Svarbu čia ne išskirtinis dėmesys ar prabangios dovanos. Svarbu pats draugų ir artimųjų atvykimas, apsilankymas. Svarbu būti ir švęsti kartu, svarbu rasti temą ir pretekstą aptarti kitus nemažiau svarbius dalykus. Jei susirenkama ir be tavęs, vadinasi, norima susirinkti. Jei tu priimi neįsižeisdamas šį pokštą, tu nesureikšmini pats savęs ir savo eilinio gimtadienio. Yra žmonių, slepiančių, neigiančių savo asmenines šventes. Yra žmonių, slepiančių savo gimtadienio datą dėl keleto priežasčių. Viena iš jų – nenoras išsiskirti, būti dėmesio centre. Kita priežastis – nežiūrėti rimtai į savo gyvenimo chronologines biologines datas. Gyvenama kitais įvykiais ir kitais ritmais, kitokia savaiminga chronologija. Gimtadienis „be tavęs“ praplečia pačią gimtadienio sampratą. Išryškėja paprastas dalykas – tai, kad gimtadienio esmė – susirinkimas ir susibūrimas. Net nebūdamas tu vis tiek esi pagerbiamas.
Mokyklos spontaniškumas paslėptas ir užgožtas išankstinių įsitikinimų ir apibrėžimų. Mokykla ir miesto gatvė – tai, regis, dvi skirtingos socialinės ir kultūrinės elgsenos ir laisvės zonos. Gatvė viešumo-privatumo antinomijoje mūsų visuomenėje vis dar suprantama ir įvardijama negatyviai. Tai vis dar netapo „aukštosios kultūros“ erdve. Moralinis, estetinis gatvės apibūdinimas „aukštojoje kultūroje“ suprantamas kaip moralinių grėsmių erdvė, kaip nestabilumas, pavojaus nuojauta, o ne atvirumo ir nuolatinio intensyvumo sritis. Gatvėje slypi ir gatvėje reiškiasi tai, kas suprantama kaip karnavalinė laisvė. Gatvė stichiška, kuomet joje pulsuoja gyvybė. Bet ji savo judrumu esti nepastovi, būna arba traukianti, arba atstumianti. Erdvė arba atstumia, arba kviečia. Gatvės apibūdinimas lietuviškoje kultūroje vis dar stokoja taip reikalingo džiaugsmo, džiugesio, palaimingo klegesio, šventinio iškilmingumo sinonimikos. Tai vis dar asocijuojasi su netinkamo ar nepriimtino elgesio neigiamais pavyzdžiais. Tačiau gatvė savo stichiškumo galia valdo ir veda mus. Kas yra gatvės erdvė, kurioje mes elgiamės nelauktai sau ir kitiems? Žiemos gatvė užpildyta jaunatviško šurmulio. Gniūžtėmis besimėtantis jaunimas, laikinai ištrūkęs iš didaktinio mokyklos režimo ir dar nesugrįžęs į namų ir tėvų despotijos kultūrinę zoną. Jų viešieji gestai spontaniški, jų veidai kupini juoko, perversiškas, daugiaprasmis optimizmas gestuose ir išraiškose. Jie daro tai, už ką jie tradiciškai nevertinami, negiriami ir nesmerkiami. Jie nori ir gali šioje gatvės atkarpoje būti savimi. Gatvė totalitarinėje elgsenoje būdavo suvokiama kaip kažkas nepatikima: neprižiūrima, niekam nepavaldi ir įtartinos elgsenos erdvė. Bet gatvė yra natūralios ir neišvengiamos komunikacijos dalis. Būdavo bandoma sunorminti eiseną, kalbėseną, laikyseną. Tavo žvilgsnis žiemos kasdienybės chaose užkliūva, atsiremia į du besibučiuojančius jaunuolius. Kas yra šie du besibučiuojantys gimnazistai anoniminės minios apsuptyje, viduryje skirtingomis kryptimis šurmuliuojančios eisenos? Jaunystės trykštantis spontaniškumas atsigręžia prieš standartinę, edukacinę biurokratiją. Jaunystės spontaniškumas stichiškas ir jis nepavaldus įprastinei rutiniškai tvarkai. Išviešinama šiuo bučiniu tai, kas turėjo ir privalėjo būti slepiama. Mokyklos besikartojančiame ritme sienų ir atstumų ankštumas spaudžia ir slegia. Rutiniška ir neišraiškinga standartinė mokyklos aplinkos geometrija užgožia augimą ir su tuo susijusius proveržius. Bučinys išaukština ir pakylėja, išveda nors trumpai iš mokyklos režimo ir mokyklos diskurso. Bučinys, imituojantis kinuose matytas scenas , „išlaisvina“ iš šio ankštumo. Banaliai skambėtų klausimas, kaip ir kur to išmokstama? Stebimės ir solidariai piktinamės televizijos šou matoma „tikra“ erotine scena. Įvardijame ją kaip viešą lytinį aktą, kaip įžeidžiantį akibrokštą... Viešame šou parodyta tai, kas leidžiama ribotose vietose. Svarstomos šių jaunuolių aspiracijos ir intencijos. Kodėl taip pasielgė ši mergina? Ko buvo siekiama šia provokacija? Manoma, kad tai vien tik tikslingas televizijos suplanuotas ir surežisuotas akibrokštas. Bet ar tai, kas čia rodoma, negali būti jaunos ir ambicingos merginos estetinis kerštas ir spontaniška provokacija? Ši akcija ir ši teatrališka, žiaurumo teatrui priskirtina scena stichiškai susiklostė ir tapo išraiškinga manifestacija dėl mokyklos ankštumo. Ar tai nėra kerštas mokyklai už estetinius priekaištus dėl standartų neatitinkančios aprangos, kalbos ir laikysenos? Dvi merginos išsiskiriančios savitais spalviniais akcentais. Raudona ar mėlyna figūra nuo batelių iki plaukų spalvos. Kas yra šis moksleivių koloristinis protestas? Spalvinis savitumas kaip nebylus priekaištas mokyklai, kuri neturi jaunystei taip būtinų, reikalingų spalvų ir atspalvių. Ar tai nėra tegul ir vėlyva asmeninė kūrybinė drąsa? Ar tai nėra protestas prieš amorfišką mokyklinę visuomenę ir abstrakčias mokyklines taisykles? Visuomenės pedagoginio išsilavinimo samprata ir negaliojančios taisyklės verčia ieškoti glamonėms prieglobsčio laiptinių ar koridorių „užutekiuose“, verčia slėpti aistrą ir natūralumą. Pasibučiavimas per pamoką ar pertraukų metu, klasėje koridoriuje, skaitykloje ar valgykloje gali susilaukti sankcijų ir bausmių. Ištrūkus iš mokyklinės grėsmės zonos, atsiveriama ir atsiduodama bučiniui, glamonei, erosui kitoje, viešoje vietoje.
Spontaniškas išmokimas sunkiai tiesiogiai atsekamas ir identifikuojamas dalykas. Mokymas ir išmokimas mokykloje tai du skirtingi dalykai. Mokoma vienų dalykų, bet išmokstame to, ko tiesiogiai nebuvo mokoma. Mokoma oficialiai paklusti, bet išmokstama maištauti, spontaniškai priešintis tam, kam dera priešintis. Daugeliu atveju pamirštama, kad mokykloje ne tik tiesiogiai mokomasi, bet ir gyvenama. Nematomas latentinis mokyklos gyvenimas negali būti suvestas į tiesiogiai pastebimą moksleivių ir mokytojų gyvenimą. Buvęs gimnazistas papuola į visos žiniasklaidos akiratį dėl išpuolių, riaušių susidūrimo su užsienio šalies policija. Aiškinantis situaciją, kaip buvęs moksleivis galėjo nukrypti nuo oficialaus siūlomo kurso, pamirštamas gyvasis mokyklos gyvenimas. Deviacijos susiklosto, susidėsto, susiformuoja ir išsirikiuoja stichiškai ir spontaniškai. Tai sunkiai atpažįstamos struktūros. Jų siekiai nutolę nuo to, kas buvo propaguojama, ko buvo nuolat siekiama. Ar deviacinė buvusio gimnazisto veikla rodo tik klaidas? Klasikinės gimnazijos etosas, aukštosios kultūros taisyklės nesuderinamas su gatvių demonstracijomis. Tai atrodo žema ir nesiderina su gimnazijos oficialiai skelbiamais tikslais. Nesuprantama ir nepaaiškinama įprastinėmis priemonėmis buvusio gimnazisto anarchistinė priklausomybė internacionaliniams antiglobalistams. Kažkas dingsta iš, regis, aiškaus ir paprasto mokyklinio akiračio. Pamirštama kažkas elementaraus, bet labai svarbaus. Išmetami, regis, nereikšmingi faktai ir įvykiai. Pamirštama, kaip ta pati pedagogų profsąjungų bendruomenė kažkada kvietė tą patį mokinį netiesiogiai pritarti jų rengiamam streikui. Ar šio jaunojo maištininko gatvių kautynės kitoje šalyje už laisvę ir teises nėra to paties protesto epifenomenas? Išmokęs šioje mokykloje maištauti totaliai prieš viską, nes tokia buvo jo vienintelė komunikacijos forma. Maištininko maištas buvo jo gyvenimo stilius ir jo gyvenimo būdas. Taip jis gebėjo ir galėjo atsilaikyti prieš totalinį tėvų despotizmą, patirtas skriaudas ir bausmes.
Kūrybinės akademinės laisvės apibūdinimas kartais stokoja konkretumo. Ar gali būti kūrybingumas susijęs su akademiškumu? Tai, kas yra „akademinė laisvė“, vis dar siaurai tebesuprantama kaip direktyvų, programų, nuostatų rinkinys. Tačiau kūrybinė laisvės apibrėžtis gerokai platesnė ir, kita vertus, konkretesnė. Akademinė laisvė – tai ir tam tikra aplinka ir atmosfera. Aplinka gali būti suprantama kaip vidinė ir išorinė aplinka. Kai kada aplinka ir yra dalis atmosferos arba atvirkščiai.
Tamsiu paros metu ar tamsiu metų laiku galime išvysti šviesas universiteto languose. Šviesa universiteto languose gali liudyti universitetinius ritmus. Pagal tai, kada ji užsižiebia ir kada užgęsta, mes gali atsekti ar nustatyti akademinį laiką. Bet ta pati šviesa, sklindanti į gatvę, gali kitaip nušviesti pačią švietimo įstaigą. Dar neprasidėjus oficialioms paskaitoms, eidamas koridoriumi link savo katedros, vienoje iš auditorijų girdžiu kažką repetuojant. Nesuderinti pianino garsai aidi koridoriumi kartu su mano nerišliais žingsniais. Tai verčia bent trumpam atitrūkti nuo mintyse įkyriai dėliojamų būsimos paskaitos tezių. Tai sulėtina eiseną. Kitoje situacijoje kai kas nutinka tiesiog „einant pro šalį“. Eidamas pro universitetą namo savaitgalį, aš išvystu savo katedroje šviesą. Užsuku niekieno nekviečiamas ir įkyriai neprašomas vidun ir įsijungiu į spontanišką, bičiulišką, profesinę diskusiją. „Šviesa universiteto languose oficialiai pasibaigus paskaitų laikui nuteikia optimistiškai“. Taip kalba vienas mano kolega iš kito Lietuvos pakraščio universiteto. Jis savajame universitete tokios vakaro šviesos pasigenda.
Akademinė laisvė ir spontaniška veikla susipina ir susilieja universitetų auditorijose bei koridoriuose akademiniu ir neakademiniu laiku. Akademinis laikas, kaip ir pati akademinė disciplina, dozuotas ir limituotas, padalintas ir paskirstytas. Universitetinis gyvenimas, nepaisant oficialaus laiko, tęsiasi, vyksta ir pasibaigus akademiniam laikui. Akademinis reglamentas primena savo asketiškumo kilmę. Bažnytinę, vienuolišką, disciplinuotą akademinių institucijų kilmę. Griežta akademinė hierarchija primena ritualizuotą, teatralizuotą bažnytinę hierarchiją. Universitetai kaip ir vienuolynai gyvena uždarą ir kitokiais ritmais pagrįstą gyvenimą. Tik atsitraukus nuo įprastinių buitinių ir utilitarinių realijų ir reikmių įmanoma susitelkti ties aukštesnėmis ir abstraktesnėmis mokslo problemomis. Tačiau ar taip neatitrūkstama nuo paties gyvenimo? Ar dozuotos, limituotos išraiškos nenuskurdina paties universitetinio gyvenimo? Spontaniški kolegiški susitikimai, susibūrimai ir spontaniškos diskusijos suteikia gyvumo pačiam akademiniam gyvenimui, suteikia tikrosios šviesos universiteto pastatų iliuminacijoms. Kolega iš kito fakulteto gėrisi miesto panorama, kuri atsiveria iš jo laboratorijos. Pro langą išvystamas kitoks miestas, tas miestas, kuris netelpa į statistines ir ekonomines ataskaitas, pranešimus ir apibendrinimus. Tai iš tolo, iš aukštai regimas „tamsus miestas“. Spontaniškas žvilgsnis pro laboratorijos ar kabineto langą atveria tokio regėjimo galimybę. Akademinis darbas ir darbui būtino laiko limitai tokiame žvilgsnyje susipina su „tamsaus grožio“ paieškomis anapus akademinių patalpų. Kai kada norisi į viską pažvelgti netikėtai paprastai ir išvysti tai, kas ilgą laiką buvo tik fonas ar neįvardinta toluma.
Šypsena neatskiriama nuo paties besišypsančiojo. Šypsena įvairialypė savo išraiškingomis galiomis ir įtakomis: gina ir saugo, kviečia ir atstumia, gundo ir baugina. Šypsenos lydimas bendravimo spontaniškumas tampa būtinu atributu įvairiose socialinių mainų srityse. Šypsena kaip standartas būdingas ir būtinas atributas prie kasos aparato sėdinčiai, prekybine uniforma pasipuošusiai merginai ar susirūpinusia kauke užsidengusiai banko darbuotojai. Šypsena lydi politiko ar žiniasklaidos atstovo kalbą. Laidotuvių šypsena – ar tai įmanoma? Šaltas gruodžio rytas ir ilga, toli nusidriekusi laidotuvių eisena nukastais snieguotais kapinių takais. Gedulingas orkestras beviltiškai bando išspausti kokias nors emocijas. Šaltis ir rimtis labiau disciplinuoja šią eiseną nei religingai graudus muzikos fonas. Ritmingai judama link laidojimo vietos kapinių pakraštyje. Raudona gruodžio rytmečio saulė lėtai kyla aukštyn. Visų eisenos dalyvių žvilgsniai slenka pačia pažeme. Staiga pačioje pusiaukelėje pasigirsta nelauktas šurmulys. Gedulingos eisenos dalyviai sužiuro viena kryptimi. Kas patraukė jų žvilgsnį? Čigonų laidotuvių dalyviai aplink kapo duobę išsidėlioję vaišes ir gėrimus savaip pagerbia išeinantį anapus. Mūsų laidotuvių eisenoje pasirodo šypsenos, netikėtos šypsenos, pasigirsta santūraus juoko lydimas keistas šurmulys, kurio neužgožia liūdnas laidotuvių orkestras.
Nuostaba yra tai, kas vienija poeziją ir filosofiją. Nuostabą gimdo daugelis pačių nereikšmingiausių ir pačių paprasčiausių dalykų. Išmintis atsirandanti iš darymo, atradimo, netikėtos įžvalgos. Darant tai, kas, regis, įprasta daryti, netikėtai sugriūna visa darymo, atlikimo tvarka. Neieškant atrandama tai, ko visai nesitikėta atrasti. Atsipalaidavus ir nebeforsuojant savo smegenų ateina netikėta įžvalga. Nuostabos neįmanoma suprogramuoti ir sunorminti, neįmanoma jos ir racionaliai paskirstyti, vienodai ekonomiškai padalinti. Ji neateina esant kažkur atitinkamu laiku ir atitinkamoje vietoje. Ji aptinka visus ir nėra tik išrinktųjų reikalas. Ko vertas vienas žiemos saulės blyksnis sausio pabaigos vidurdienio skubotume, sumaištyje? Tavyje susipynė kasdienė šiandienos akademinė skuba, paskaitos ir darbo reglamentas, buitiniai kulinariniai interesai, veidų ir balsų gausa, trukdanti kažką prisiminti ir sudėlioti į savo vietas. Viską sugriauna vienas atsitiktinumas. „Vidurdienio blyksnis“ tik išlipus iš autobuso. Blyksnis, verčiantis nuleisti akis ir sulėtinti žingsnius, keičiantis mąstymo strategijas. Koks tas blyksnis? Verčiantis atidžiau įsižiūrėti į neilgą kasdienį maršrutą, į tą kelio atkarpą, kurią tu nueini kasdien. Ką savita, išskirtina, reikšminga, vertinga, įsimintina galima pamatyti nuleidus akis žemyn nuo reklaminių stendų ir vitrinų? Ar šiame kasdieniame maršrute dar yra kažkas nenuspėjama ir dar neįvardyta, dar neatrasta? Blyksnis įveda į nenuspėjamą nuostabos zoną. Kas yra ta kasdienybės nuostaba? Ši nuostaba yra įprastinių nuostatų kaita. Spontaniškai pasisuki ir susifokusuoji taip, kad tai anksčiau atrodė visiškai neįmanoma. Nuostaba yra sutrikimas ir suglumimas. Klausi pats savęs, o kodėl tai nutiko būtent dabar, kodėl viso to neįmanoma buvo matyti vakar. Tu pasimetei įprastiniame maršrute. Tu pasiklydai vos tarp kelių daugiaaukščių namų. Šis „pasimetimas“, suglumimas verčia ieškoti kitų orientyrų ir kitokios tvarkos, kitokio tų pačių dalykų ar faktų išsidėstymo.
Spontaniška drąsa ir spontaniški poelgiai mus pateisina ir mus atperka. „…Argi iš tiesų nepagalvojame, kad vienintelis dalykas, kurio gailimės gyvenime, yra tai, jog kažko neišdrįsome…“2 Šokėjo ir svajotojo laisvės skirtingos savo forma ir savo galia. Šokis yra veikianti ir trykštanti, spurdanti ir geidžianti mintis judesyje. Drąsa būti ir drąsa šokti susilieja viename spontaniškame nuotykyje. Šokant išeinama iš savęs, iš savo uždarumo valdų. Tu esi siūlymo ir atsako erdvėje. Šokant atveriame ir atsiveriame. Sukinys aplink kitą ir kito sukimasis aplink tave. Tu apibėgi grakščiame judesyje kitą ir tavo partnerė apibėga lengvais judesiais tave. Šokis suteikia jėgų ir galių, taip reikalingų rytoj ar tolimoje, neapibrėžtoje ateityje. Jėgų ir galių, reikalingų neviltyje, paliktume, atstumtyje ir atmestume. Šokio laisvė yra tavo kūno laisvė. Mintis ieško takto ir bando pagauti ritmą. Šokis išvaduoja ir kartu ugdo kūną, nukreipdamas tavo judesius ir tavo dėmesį tomis kryptimis, kuriomis tu nebuvai kreiptas. Bet gal slapta to norėjai ar to norėjo tavo kūnas. Šokis leidžia įsiklausyti į savo gyvąjį kūną. Tavo kūnas ilgą laiką buvo tarsi apmiręs. Jis tarsi nepriklausė tau pačiam. Šokio laisvė integraliai apima daugybę gyvenimo sferų. Šokame, metaforiškai kalbant, „įsivaizduojamus šokius“ buityje, autobuse, darbe. Žavimės šokėjų profesionalumu konkursuose ir turnyruose. Smerkiame save dėl nekoordinuotų šokių judesių prisimindami kažką nestabilaus savo paties asmeninėje patirtyje. Ką duoda, ką suteikia spontaniškas ir visiškai neįpareigojantis šokis? Šokio spontaniškumas rugpjūčio vakare, palengva atsikratančiame alinančios miesto kaitros. Išdrįsti įgyvendinti šokio norą viešoje vietoje. Šokti tuomet, kai niekas nedrįsta ir negali to viešai padaryti. Kvieti šokti merginą, kurią matai pirmą ir gal paskutinį kartą. Net nežinai ar jinai moka šokti šį šokį. Bet jauti, kad ji nori šokti ir todėl priima tavo kvietimą ir kartu tavo iššūkį. Tu sukiesi muzikos ritme, bandai daryti tai, ką esi daręs ar tai, ko kažkada nebūtum išdrįsęs padaryti. Po šokio pasigirsta aplodismentai. Jie, anoniminiai apsupties ir tavo iššūkio dalyviai, įvertina tavo šokio drąsą, tavo kūno drąsą. Tu nepabūgai tyrinėjančių ir smerkiančių žvilgsnių. Tu nepabūgai tų, kurie patys neišdrįsta būti savimi, neišdrįsta šokti.
Kalba ar daina viešumoje turi narcizistinį ir ekshibicionistinį pobūdį. Kalbėti kažkam ir žinoti, kad tavo kalba nuėjusi maršrutą pasieks adresatą, laukiamą adresatą. Tuomet tu mėgaujiesi savo žodžių skambesiu ir atgarsiais, tikiesi įvertinimo ir pripažinimo. Visai kas kita kalbėti tuštumai, kalbėti nieko nelaukiant ir nieko nesitikint, kuomet tavęs niekas nestebi ir nevertina, neįkainoja ir nesmerkia.
Po ilgos ir alinančios savo ištęstu reglamentu ir savo tradiciniais standartais konferencijos, po įprastinių ir standartinių vaišių ir priverstinai mandagių pasišnekėjimų, nors laikrodis imperatyviai primena, kad jau po pusiaunakčio, tau dar vis nesinori grįžti į namus. Dar daug nesuvaldytų ir padrikų įspūdžių, dar nėra visuotinio per kūną atsėlinančio nuovargio ir dar kažkur „viduje“ galioja pakylėta nuotaika. Norisi išsitapatinti, norisi viską apvesti aukštyn kojomis. Bičiulis bendradarbis šios konferencijos dalyvis pakviečia į dar tokiu laiku tebeveikiančią kavinę. Šurmuliuojantis ir linksmas ketvertas traukiame į barą. Šiame bare, jau pasibaigus oficialiai programai, netikėtai parsideda „naktinis karaoke“ kartu su kavinės savininku. Duodamas mikrofonas kiekvienam norinčiam dainuoti ar tiesiog kalbėti. Dainuojama ir šnekama visiškai atvirai ir spontaniškai. Jokio adresato, jokio įsipareigojimo, jokios įtampos. Dainos iš lūpų tų kurie įprastai čia ar panašiose vietose nedainuoja. Humoristinė naktinė propagandinė agitacija iš lūpų to, kuris niekada ir už jokią partiją nėra agitavęs. Kokią prasmę ir kokius ketinimus turi tokia veikla? Tai į nieką, kas būtų rimta, solidu ar atsakinga, nenukreipta veikla. Tai nevirs tradicijomis, tai neįeis į jokią istoriją, nes tai viso labo tik šėlsmas ir kvailiojimas.
Kultūrinėje terpėje daug kas grupuojasi pagal interesus, polinkius, amžių. Amžiaus cenzas reikalingas norint visus suskirstyti į „iki“, „virš“ ar panašiai. Diskotekos pagal vieną ar kitą stilių, kryptį. Diskotekos tiems, kuriems „iki“ ar „virš“ vienos ar kitos amžiaus ribos. Tie, kurie viršija šį amžiaus cenzą, į pašaus pobūdžio pasilinksminimus jau nebeįleidžiami ar jiems tiesiog to nerekomenduojama daryti. Naktinė žiemos technodiskoteka, į kurią atklystama išsitapatinti, prasiblaškyti po meninio projekto ir pasisėdėjimo kavinėje. Kuo yra ypatinga ši diskoteka kovo pradžios naktį? Tai tam tikrai amžiaus grupei skirta diskoteka. Ji vyksta vienai nakčiai išsinuomotoje teatro kavinėje, regis, tai netikėta. Nes čia nuolat matyti „ponija“ ir „inteligentija“, valdžios elitas ir meno pasaulis, „šlipsuota“ ir „kostiumuota“ publika lydima populiarios ir patikimos muzikos. Įeinant ant delno kiekvienam uždedamas štampas. Esi savotišku būdu paženklintas, inicijuotas, „angažuotas“ kelioms valandoms, tik šį vakarą. Muzika paprastai susijusi su gėrimais. Užsisakai kaip įprasta bokalą alaus. Jis turėtų pakelti nuotaiką. Alus čia neveikia taip, kaip jis veikia kitose pasilinksminimo įstaigose. Prisėdi prie studentiško jaunimo, prie tų, kurie nori neformalaus ir atidaus, bet visiškai neįpareigojančio šnekėjimo. Čia negalioja formalios akademinės konvencijos. Klausiama tai, ko iš tiesų norima paklausti, sakoma tai, ką iš tiesų norima pasakyti. Juokiamasi iš to, iš ko norima juoktis. Išeinant iš šio vakarėlio, apsaugos atstovai teiraujasi tavo būsenos, tavo savijautos. Tu nesi nusivylęs, tu esi nustebęs. Nustebęs dėl to, jog gali būti visiškai svetimoje ir nesuprantamoje terpėje.
Metafizinės ar poetinės meditacijos dažnai susiklosto spontaniškai netikėtai. Jos prasideda nuo būsenos ir jausenos, kad esi laisvas, kad gali atsiverti pačiam sau ir tam, kas tikrai yra. Sekmadienio spontaniškoji vienišo pasisėdėjimo ir kavinės erdvumos laisvė. Sekmadienio ritualai nemažiau konservatyvūs ir nekintantys nei įprastinių dienų ritualai. Laisvadienius pagal darbo ir pelno ritmus gyvenantiems ir taip susigrupavusiems žmonėms būtina ir privaloma leisti kartu. Visi esame patyrę laisvadienių nuobodulį ir laisvadienių rutiniškumą. Privaloma veikla, rutiniški ritualai, kuriuos turime kartoti, nes tai buvo iki mūsų daroma, tai daroma šalia mūsų. Privalomos sąveikos, komunikacijos, mandagumo vizitai. Maršrutai, vis maršrutai link kažko, į kažką, kažkur. Kavinės tuštuma sekmadienio rytą tik atvėrus duris lankytojams. Nėra spūsties, šurmulio, nėra šalia sėdinčiųjų žvilgsnių. Tai galima būtų pavadinti stoka. Bet tokios stokos ir nėra. Kavinės tuštumoje iš naujo atrandama erdvė, atstumai ir nuotoliai. Šioje tuštumoje aptinki tai, ko nepastebi įprastinėje tirštumoje, spūstyje, skuboje. Aplinka įgyja konkretumą. Atgyja tai, kas buvo tik fonas, migla, apsuptis. Atgyja nuotolis nuo kavos puodelio iki kavos aparato. Atgyja šachmatinė grindų plytelių tvarka. Atgyja virpesiai ir šnaresiai, virtę muzika. Pasaulis vėl priartėja prie kavinės stalo. Apžiūrinėdamas puodelio kraštus vėl suvoki apvalumą. Virš kavos puodelio pakibę kvapnūs garai primena šio gėrimo efemeriškumą. Lūpos, pajutusios skysčio kaitrą, suvokia lukterėjimo svarbą. Žvilgsnis pro stačiakampį langą vėl tampa ramus ir skaidrus. Mintys nusileidžia, nužengia ten, kur tu esi, į tą siaurą lokalinę jausmų ir daiktų sferą, kurioje tu medituoji.
Žmogaus istorija šalia kitų aspektų yra ir jo sutramdymo ir sunorminimo istorija. Normalumo problema tarsi ištirpsta kultūrinės industrijos fone. Neaiškios kilmės ir neaiškios prigimties normos priimamos ir suprantamas kaip savaime suprantamos, neginčijamos ir neabejotinos normos. Normavimas ir normatyviniai parametrai yra būtinas kultūros dalykas. Be viso šito kultūra taptų kažkuo kitu. Tačiau norma nėra vienintelis dalykas, palaikantis ir vystantis kultūrą. Sunorminto žmogaus padėtis kultūrinės veiklos fone tampa dviprasmiška. Kintant visuomenei, kinta konvencijos ir susitarimai, kinta tarpusavio supratimas. Norma gali virsti normavimu, seikėjimu, sergėjimu ir saugojimu – kitaip tariant, totaline „kultūrinės priežiūros“ sistema. Anoniminis „kažkas“ prižiūri ir pačius prižiūrėtojus.
Kas yra „normalus normalumas“, – ir „normalus nenormalumas“ totalinio norminimo ir standartizavimo sistemoje tampa visiškai nebeaišku. Normų normos, standartų standarto, ribų ribos, nuostatų nuostatos kilmė neaiški ir sunkiai nustatoma. Ar tai yra duotybės, kurių neįmanoma išvengti? Kultūrinė norma negali būti norma a priori – tai patvirtina šiuolaikinė antropologija. Normalumo problema negali būti išspęsta abstrakčiais būdais. Pirmiau nei sprendžiame apie normas, būtina nustatyti pačias įvairiausias žmogiškos kultūrinės, socialinės veiklos normas.
Kultūrinė industrija, norėdama išlikti ir dominuoti, anoniminius mus vis bando kažkuo paversti ar priversti mus kažką daryti. Daryti kažką kažkaip, kažkokiu būdu, kaip įprasta norminiu požiūriu. Daryti, mėgdžioti ir kartoti kitų ilgą laiką kartotus veiksmus. Kartotė yra reikalinga kultūros palaikymui ir perimamumui. Pagaliau tai susiję su kantriu ir nuosekliu tradicijų kūrimu. Tačiau kažką daryti nebūtinai reiškia kartoti. Daryme slypi nepakartojami ir unikalūs dalykai. Spontaniškumas kaip neprograminis, nereglamentuotas dalykas gali būti laisva alternatyva neaiškiems, pseudomoraliniams „taip daroma“ ir „taip reikia“. Moralinei kultūrai taip pat būtinas laisvas spontaniškumas.
Prigimtinis spontaniškumas yra galimybė keisti žmogišką būtį, tarsi perkurti patį žmogų ne tik dvasiškai, bet ir egzistenciškai. Žmogus – ne tai, kas jis yra, o tai, kuo jis gali tapti. Jis yra savęs vystymo ir nesiliaujančio tapsmo, savęs steigimo atvirumoje. Jis pasmerktas ieškoti žmogiškumo pačiame savyje, prieš patį save, aplink patį save. Spontaniškoji laisvė keičia ir gerokai koreguoja deterministinę valios laisvę. Spontaniškoji laisvė kasdienybės fone įgyja tam tikrą formą ir apibrėžtumą įvairiausiuose blyksniuose, proveržiuose, kurie prilygsta kūrimo aktams. Spontaniškai elgtis – vadinasi, bandyti, ieškoti, kurti ir vėl perkurti save.

IŠNAŠOS
Bruckner P. Laimės euforija. Vilnius. „Tyto alba“. 2004, P. 78.
2 Lingis A. Pavojingos emocijos. Vilnius. „Poligrafija ir informatika“, 2002, P. 145.

Spausdinta:
Inter-studia humanitatis
Nr. 3 / 2006
Naujieji identitetai kūrybinėse industrijose
Sudarytojas Gintautas Mažeikis