Šiaulių universitetas 2006 metais išleido Lietuvos universitetų rektorių portretų fotoalbumą. Fotografijų autorė – ŠU Menų fakulteto dėstytoja Regina Šulskytė.

APIE FOTOGRAFĄ, FOTOGRAFIJĄ IR PREZENTACIJĄ
Remigijus Venckus
Literatūra ir menas, 2007-01-12 nr. 3125,



Šiaulių universitetas 2006 metais išleido Lietuvos universitetų rektorių portretų fotoalbumą. Fotografijų autorė – ŠU Menų fakulteto dėstytoja Regina Šulskytė. Tekste apie Nidos fotografų plenerą šį albumą minėjo Skirmantas Valiulis. Anot jo, menininkė visus nustebino sugebėjimu atsiskleisti ne tik kurdama intymiąją fotografiją, bet ir ją prezentuodama.

R. Šulskytė žinoma iš fotografijų ciklų „Miegamajame“ ir „Mano drabužiai“. Cikluose moteriškas, intymus ir švelnus pasaulio atskleidimas veikia kaip paslaptingas ir lyriškas naratyvas. Laiko liečiami objektai yra apnuoginti jausmai. Skatinama prisiminti akimirkas, pasiglemžusias brangių žmonių vaizdą. Rūbas tampa simboliu – būties reprezentantu. Menininkė fiksuoja buitiškus, kasdieniškus dalykus, paprastus žmones. Melancholiška lyrika, verždamasi pro sepijos pustonius ir sugretintų objektų kompozicijas, žiūrovus įsupa į ramų meditacinį būties prasmių ieškojimą, verčia klausytis vienatvės poezijos. Tai iliustruoja Simone Weil teiginys: „Malonė užpildo tuščias erdves, tačiau ji gali įžengti tik ten, kur yra tuštuma, galinti ją priimti, ir šitą tuštumą sukuria pati malonė“.

Rektorių portretuose autorė intymumą derina su prezentacijos galimybėmis. Ji prisimena, kiek reikėjo aukoti laiko dėl bendravimo su garbingais asmenimis. Tikslas – juos atverti, natūralius, žmogiškus, kasdieniškus. „Aš pasiruošdavau fotografuoti ir laukdavau, kol baigsis pozavimas. Nesulaukdamas spragtelėjimo, modelis subliūkšdavo ir grįždavo į savo kasdienybę, – sako fotografė, – o kartais reikėdavo veikti atvirkščiai – spragtelti ir modelį paleisti.“

Ar įmanoma perteikti oficialaus portretuojamojo kasdienišką būtį? Rektorius visų pirma – žmogus, valgantis, miegantis, dirbantis, liūdnas ir linksmas, kamuojamas minčių, geismų. Jis yra kasdieniškai suglumęs ir neregėtas visuomenės. Čia suglumimas – kaip klaidžiojimas, o klaidžiojimas – būties esmė. Neklaidžioti – reiškia nebūti. Klaidžiojimo niekad negali regėti oficialioje prezentacijoje nė vienas mirtingasis. Klaidžiojimas regimas tik tiems, kurių klaidžiojimai susipina. O iš tikro šiose fotografijose klaidžiojimas sudaro esmę ir sustyguoja būties sistemą. Fotoaparatu užklupti – pagrindinė dokumentalisto užduotis. Šioje situacijoje dokumentalistas išlieka teisus savo atžvilgiu ir nusikaltęs, niekšiškas reflektuojamojo, kartais ir žiūrovo akistatoje. Bet tokia yra dokumentikos prigimtis: perlipti per save, užmiršti save ir trokšti autentiškos akimirkos. Erdvėje esantys elementai kuria papildomą dialogą su prezentuojamuoju. Vadinasi, polemizavimas yra dvejopas: žiūrovo – su kūriniu ir kūrinio pagrindinio objekto – su periferiniais objektais. Pastarieji objektai papildo pagrindinį buitinėmis reikšmėmis ir mums leidžia prasiskverbti iki suglumusiojo būties bei jo neoficialumo. Portreto žanras yra sudėtingas: objektą reikia aptikti autentišką arba režisavimą paversti įtaigia tiesa, asociatyvia autentika. Nors ir galima aptikti melą, tačiau čia svarbiausias – dokumentinis efektas. Stovėjimas prieš aparatą yra bandymas rasti prezentavimo pozas. Fotografo darbas – panaikinti kameros buvimą, tapti modelio draugu ir taip ištrinti oficialios prezentacijos buvimą. Nelengva užduotis oficialumą iškeisti į kasdienišką būtį. Objektui, šiuo atveju modeliui, reikia rasti erdvę, kuri kalbėtų kartu su juo, neužgožtų, bet papildytų ir išlaisvintų jo asmenybę. Tai ir yra prezentacinių ženklų sistemos kūrimas. Sistema susiliečia su žmogaus kūnu, panaikindama jo kūniškumą ir tapdama tam tikra intriga. Vadinasi, fotoaparatas, būdamas intrigantas, gali visus prieš save padaryti lygius arba atvirkščiai.

Šio albumo tikslas – rasti ne pozą, o žmogų, jo individualų charakterį. R. Šulskytė ne kartą yra minėjusi, kad svarbiausias fotografijoje dalykas – nuoširdumas ir individualus žvilgsnis. Tiesa, dokumentika privalo būti aktuali. Ji yra efektyvesnė už realistinę tapybą ar kitas vaizduojamąsias, į realybės tikrumo tyrimus linkusias meno šakas. Dokumentikai svarbu nieko negražinti, neidealizuoti. Kūrėjas reikiamu metu išreiškia situacijas, kurios pasisavina atvaizdą ir pačią autorystę perleidžia kūrėjui. Portretuojant svarbu pakliūti į objekto psichinius verpetus. Čia žiūrovams psichika suvokiama asociacijų dėka. Dokumentika objektą verčia subjektu. Fotografija egzistuoja kaip neišvengiamas, nekoreguojamas procesas. Dokumentalistas neardo irstančios kasdienybės organikos, o perteikia jos akimirką. Objektas tampa konservuotu turiniu, skirtu interpretuoti. Žiūrovas išardo fotografinį atvaizdą ir susikuria tariamai tikrą realybės įspūdį. Fotografavimas – tai objekto ir fotografo derybos, siekiant tobulo atvaizdo. Dokumentuoti – reiškia sutelkti ir akcentuoti vaizdą.

Kai kuriose fotografijose aplinka iliustruoja objektą – rektorių. Tai pastebima Vidmanto Bižoko (LVA rektorius) portrete. Čia modelio užnugaryje žirgų atvaizdai freskoje aktyviai veikia kompozicijos esmę. Šiuo atveju iliustravimas, tai yra simbolių sistema, tampa fotografijos pagrindu, išryškina objektą. Kai kurie modeliai, pavyzdžiui, Algirdas Gaižutis (VPU rektorius), arba Aloyzas Gudavičius (ŠU rektorius), – atriboti nuo oficialumo. Jie itin kasdieniški, paklūstantys akimirkos poetikai, savęs neišduodantys kaip mokslininkai. Tiesa, dauguma fotografijų modelių nėra prezentuojami kaip mokslininkai.

Ar pavyko fotografei prasiskverbti iki portretuojamojo esmės? Aš manau, kad kai kurie portretai net labai nusisekė. Tiesa, buvo įvairiausių nuomonių ir ginčų. Kai kurie rektoriai pačioje fotografijoje save norėjo matyti vos ne su visais įmanomais titulais ir ordinais. Bet juk tai neįmanoma. Dokumentinė fotografija nėra linkusi klijuoti ir apklijuoti visais įmanomais prezentaciniais lipdukais. Jai svarbi nuogybė. Fotografas gali sudievinti, sureikšminti, sukurti ar panaikinti egzistencinį nerimą. R. Šulskytė renkasi veidą, kaip ženklą. Ženklas tampa pažinties tiesa, mat žiūrovas tiki pateiktu fotografo veidu.