|
Dabar, kai ateini pas dailininką Eduardą Juchnevičių ir paspaudi skambutį, duris dažniausiai atidaro jo žmona. Kartais tai padaro ir pats metras, bet jas atvėręs žvelgia į atėjusįjį, nieko nesako, ir tik kuomet svečias prabyla - nusišypso ir pakviečia vidun. Tik vėliau svečias supranta, jog šeimininkas jį atpažino iš balso, nes jau metus garsų dailininką kankina akių liga.
Menininkas dažnai ilsisi balkone, nes čia girdi bulvaru einančių šiauliečių balsus.
Didžiausia dailininko nelaimė nematyti
"Blogiausia, kas gali dailininkui nutikti regėjimo netektis", - liūdnai kalba Eduardas Juchnevičius. Prieš metus vieną besibaigiančios vasaros vakarą dailininkas žiūrėjo televizorių ir staiga dešinioji akis aptemo. Pamąstė, jog gal tai laikina, jog gal regėjimas atsistatys. Deja, nei kitą dieną, nei po kelių dienų regėjimas negrįžo. Gydytojai konstatavo, jog trūko akies nervas. Sparčiai pradėjo silpnėti ir kairioji akis. Eduardas vyko konsultuotis pas Kauno bei Vilniaus okulistus. Kažką patarti ir šie negalėjo. Didesnis gydymas kainuotų dešimtis tūkstančių litų, o tai jau ne menininko kišenei. Gydosi dailininkais įvairiausiais į akis lašinamais lašeliais, tačiau jaučia, kad ir kairioji akis kasdien silpnėja, skaityti gali tik su didinamąja lupa. Skaito mažai, nes akis greitai pavargsta, pasivaikščioti į miestą begali išeiti tik žmonos ar sūnų lydimas, nes už namų sienų, anot jo, akliesiems sunku jaustis visaverčiais visuomenės nariais, o skaudžiausia jam, kad nebegali tapyti, lieti akvarelių, spausti grafikos darbų, piešti.
"Prie molberto nebeprieinu", - sako dailininkas, akyse sublizga ašaros. Menininkas sako ne kartą svarstęs, kam sunkiau ar akliesiems, ar kurtiesiems, ar kitą negalę turintiems žmonėms. "Žinau tik tiek, kad man blogiau nematyti, nes vaizdai yra kone visas mano gyvenimas", - mąsto Eduardas.
Jis, tiesa, sako žinąs Dobužinskio, Kasiulio, Kalpoko, Gudaičio nutapytus paveikslus, nes juos yra matęs. Nemačiusiems lietuvių ar didžiųjų pasaulio dailininkų šedevrų, anot jo, sunkiau.
Kaip viskas prasidėjo
Viskas prasidėjo jau net šiek tiek daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, kai 1968-aisiais, baigęs Vilniaus dailės institutą, E. Juchnevičius grįžo į gimtuosius Šiaulius. Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: "Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje." Kultūriniam miesto gyvenimui jaunasis menininkas suteikė daug naujovių. Viena jų buvo dailės parodos ir literatūros vakarai ką tik pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia senųjų miesto kapinių. Atvykdavo Eduardo Vilniaus studijų draugai: Vincas Kisarauskas, Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui tapo ypač mieli, nes šis irgi buvo poetas, tad diskutuojant pokalbių būdavo daugiau poezijos. Čia yra lankęsis ir garsusis Tomas Venclova.
1971 metais Šiauliuose įsikūrė teatras, kurį dabar drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Teatre buvo keturi aktoriai: Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metų pabaigoje minėtuose dailininkų namuose jie suvaidino Eduardo Juchnevičiaus pjesę "Nuomininkas". Vaikų dailės mokyklos mokiniai pastatė E. Juchnevičiaus pjesę "Napoleonas".
Eduardas Juchnevičius apie savo sukurtus paveikslus gali pasakoti ilgai, nes nors juos šiandien dėl regėjimo sutrikimo sunkiai bemato, bet kaip jie buvo kurti, puikiai prisimena.
Gabus menininkas buvo ir žlugdomas, ir keliamas. Iš parodų buvo išimami jo darbai, nukabinami darbai parduotuvėse, stotyse, nors iš pradžių ypač palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodų salėse. Tačiau autoriaus maištingumas ir gebėjimas provokuoti žiūrovą įsiminė tuomečiam Kultūros ministerijos Dailės skyriaus vedėjui Viktorui Liutkui, tad 1973 metais buvo surengta menininko darbų paroda sostinės Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra). O didžiausias Eduardo pasiekimas 1986 m. Baltijos šalių grafikų trienalėje Taline pelnytas laureato titulas. Eduardo Juchnevičiaus kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, dailininko parodos yra nukeliavusios į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Miela pavartyti ir Eduardo Juchnevičiaus poezijos bei dramų knygas "Vilkolakiai", "Šv. Roko šuo", "Prūsijos krikštai. Treblinka 2", kurias autorius pats yra iliustravęs.
Minėtasis Petras Repšys pasakoja, jog meilę Prūsijai ir Lietuvai, meilę jūrai Eduardas paveldėjo iš savo tėvo, kuris buvo tarnavęs jūrininku "Antano Smetonos" laive. Prisimena Petras Repšys ir dailiai raižytą lentynėlę su knygom šalia jaunuolio Eduardo Juchnevičiūko lovos. Prisimena, kad tai buvusios filosofų knygos. Nors ne vienas menotyrininkas yra pripažinęs, jog istorinė tiesa dažnai nuskęsta Eduardo Juchnevičiaus meninėje tiesoje. Moteris, durklas, vyras juos užtiksi bemaž kiekviename dailininko paveiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikėtumų, pavyzdžiui, jei vaizduoja Kristų, tai dažniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmečio istoriniai personažai bendrauja su visai kito laikmečio atstovais.
Gyvenimas nesustoja
Kokia dabar Eduardo Juchnevičiaus diena? Dailininkas buvo pratęs, gavęs atlyginimą (visą gyvenimą mokė vaikus dailės mokykloje), vėliau - pensiją, pirmiausia užsukti į knygyną, kur pirkdavo kokią nors nusižiūrėtą knygą, po to jau pasukdavo parduotuvėn ieškoti peno kūnui, kuriam reikalingas ir vienas kitas stipresnio gėrimo lašelis. Kadangi pastaruoju metu pats nebevaikšto, į knygyną ir į parduotuvę paprašo nueiti ką nors iš draugų. Neseniai vienam tokiam padavė 200 litų ir paprašė iš knygyno parnešti Gintaro Beresnevičiaus knygą, išleistą po rašytojo mirties, su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis "Lietuvių religija ir mitologija" (knyga-albumas kainuoja net 140 litų) ir, be abejo, buteliuką. Vadinamasis draugas nebegrįžo. Linkęs pasitikėti žmonėmis menininkas nusiminęs stebisi, kaip jo vadinamasis draugas taip galėjo pasielgti, nes visad buteliuką iš parduotuvės parnešdavęs, niekad nedingdavęs. Pasirodo, pasitikėjimo šiuo bičiuliu riba buvo iki 20 litų.
Nors naujų darbų dailininkas nekuria, rankų sudėjęs nesėdi - rengia parodas iš senų fondų. Metų pradžioje Vilniaus "Akademijos" galerijoje surengta paroda "Rekonstrukcija" - trijų lietuvių grafikos klasikų - Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto V. Jurkūno ir Mikalojaus Povilo Vilučio - ekspozicija, kurioje publikai primintas garsusis šio trejeto pasirodymas sostinės Cvirkos salone 1977 metais (anuomet tai buvo naujas žodis Lietuvos grafikoje). O štai Budapešto Instant Bar Kert galerijoje "OO" gegužės 28 dieną atidaryta jo akvarelių paroda. Parodą atidarė laikinoji reikalų patikėtinė Vilma Dambrauskienė, menininko kūrybą pristatė Budapešte šiuo metu gyvenantis dailininko sūnus, taip pat dailininkas animatorius Martynas Juchnevičius. Tai jau trečioji Eduardo Juchnevičiaus darbų paroda, pristatyta Vengrijos visuomenei.
Eduardo kolega vitražistas Povilas Dobkevičius nusivežė jį į aklųjų kombinato biblioteką. Deja, Eduardas gali tik klausytis įgarsintų tekstų, o skaityti Brailio rašto nemoka, nes dar neseniai puikiai regėjusiam žmogui liesti ir justi tekstą nelemta. Žinia, buvusiam veikliam žmogui sunku užsidaryti tarp keturių buto sienų. Eduardui malonu, kai jį aplanko kolegos Sigitas Prancuitis, Edmundas Birgėla, Raimondas Trušys, Viktoras Ostašenkovas ir kiti. O daiktas, su kuriuo jis nesiskiria garsinis laikrodis, vis pranešantis laiką. Pagal jį menininkas ir tvarko savo dieną.
ŠIAULIAI plius 2009
|
